Tradiciškai paskutinį metų savaitgalį vyksta bėgimas Vilniuje, kuriame dar nė karto nebuvau, taigi nutariau užpildyti šią spragą. Paprastai žiemą labai retai dalyvauju varžybose, o ypač lauke, todėl tai buvo savotiška išimtis.
Prieš varžybas nuotaika nebuvo itin gera: labai išmušė iš ritmo Šveikausko varžybos, dideli šalčiai, o dar savaitgalį kažko apsivalgiau ir kone visą savaitę ,,begosi" prastai. Dėl šių priežasčių (be to dar ir dėl dabartinio krūvio) pasirinkau trumpesnę distanciją - 5km.
Kadangi Vilnius gana tolokai nuo Šiaulių Lietuvos mastu, tai teko keltis anksti ir su tamsa iškeliauti. Keliai kuo toliau, tuo geresni - matyt kaip šiaurėje, taip ir daugiau sniego. Vilniuje buvau gana anksti, prisiregistravau ir atėjo laikas apšilimui, per kurį apžiūrėjau trasos dalį: pirma dalis buvo gera (plentas šlapias, bet tai normalu), o štai antroji dalis nepatiko - suspaustas tirpstantis sniegas, vietomis pabarstytas žvyru ir druska bei priešinis vėjas. Jau po apšilimo kojos buvo kone kiaurai šlapios, visa laimė, jog varžyboms šį kartą turėjau kitus batus.
Startas vėlavo kiek daugiau nei 5 minutes, kol privedė dalyvių kalėdų senelių kostiumais ir sustatė juos pirmose eilėse. Dėl to starte teko kiek greitai susivokti, kaip pro juos prasibrauti, o pavyko vidutiniškai.
Vis dėlto ,,bėgosi" ne itin gerai - nors atrodo ir lengvai, bet lėtokai... taip lėtai, kad pirmus km vos laikiausi su 12km bėgančius lyderius... Po posūkio kai išsiskyrėme su jais kiek nustebau, nes nieko nebuvo šalia. Prasidėjo ne itin dėkinga trasos dalis per suspaustą tirpstantį sniegą prieš vėją. Karatas nuo karto atsisukdavau atgal pažiūrėti ar nėra priešininkų netoli, bet jų nebuvo. Dėl to kiek krito tempas, be to po švenčių kiek bandė spausti ir šoną. Paskutinis kilometras labai atsargus dėl slidumo, pagaliau stadionas ir finišas. Senokai bebuvau pirmas - džiugu, nors ne tiek kiek galėtų būti: aplenkti stipresnius už save yra didelis džiaugsmas, pasiekti gerą rezultatą, o šiuo atveju neito nei kito nebuvo.
Maloniai nustebino operatyvumas: iš karto po prizininkų finišo ir apdovanojimas. Labai greita ir sveikintina - puiki mintis visiems varžybų organizatoriams, ypač tiems, kurių apdovanojimų tenka laukti kelias valandas.
Keistas dalykas: bet koks net ir antrarūšis dalykas Vilniuje susilaukia didesnio dėmesio nei svarbūs dalykai kitur Lietuvoje. Kad ir šiuo atveju - bėgimas tradicinis, nors ir ne pats rimčiausias ar prestižinis, bet dėmesio spaudoje susilaukė žymiai daugiau. Sostinė matyt...
Apskritai bėgimas paliko vidutinišką įspūdį: pati trasa gal ir nebloga, nors kiek nuobodoka, organizacijoje jaučiasi savotiška sena tarybinė dvasia. Šiaip bėgimas gana skurdokas visomis prasmėmis - vien ,,Žalgirio" stadiono vaizdas kokius niūrius vaizdinius kelia... Bėgimas tradicinis, išoriškai šventinis ir gražus, nors viduje toks nykus - gal kitą kartą reikės bėgti 12km, gal kitaip atrodys, nors dar reikia sulaukti kitų metų - kokios nuotaikos, planai bus po metų neaišku...
2009-12-27
2009-12-17
Šveikausko taurė
Taip jau susiklostė, kad supuolė greta dvi varžybos: po ŠU atėjo laikas LKKA, po 1609m - 3000m. Žinoma Kaune, arčiau geografinio Lietuvos centro ir dalyvių bei rungčių daugiau. Taip pat maniežo kokybė, varžybų tradicijos, to paties Kauno dydis (ir ypač LKKA studentų skaičius) padaro kaip ir kasmet svarbesnėmis šias varžybas.
Iš tiesų prieš startą bijojau kelių dalykų: kiek per arti šios dvi varžybos ir sunku suplanuoti treniruotes, o tai padarius dar oro sąlygos (šaltis) įnešė savų korekcijų, o be to paprastai Kaune per varžybas temperatūra būdavo labai didelė kaip šiauliečiams (Šiaulių maniežas juk praktiškai nešildomas ir nuo +7C iš karto pereiti prie kokių 22C dažnam problema, ypač ilgesniems nuotoliams, kuriems reikia deguonies) ir minkšta tako danga (kadangi tikriausiai 90 proc. krūvio renku asfaltu, Šiaulių maniežo danga taip pat labai kieta, tai neretai pereiti prie minkštos dangos būna sunku, tarsi per smėlį bėgtum).
Varžybos prasidėjo gana vėlokai, į startą šį kartą stojo 15 bėgikų, bet kiekybė šiuo atveju nereiškė kokybės: jau pirmame kilometre teko pradėti kai kuriuos lenkti ratu... Maloniai nustebino temperatūra manieže, tikrai nebuvo per karšta - gal pagaliau kažkas protingai pagalvojo ar tiesiog pataupė, bet bet kuriuo atveju tai buvo gerai. Pirmas kilometras atrodė kiek lėtokas, jis toks ir buvo, vos iš 3'. Po to vienas iš priešininkų pagreitėjo, lyg ir bandė gaudyti ar laikytis kitas, o aš tuo metu ,,pramiegojau" - taip jis ir nubėgo, o aš likau ir dar vieną kilometrą įveikiau už nugaros panašiu tempu. Likus 5 ratams išėjau į priekį, padidinau tempą, dar paskutinį ratą pabandžiau pafinišuoti - paskutinis km per 2,55, bendras 8,53,54. Nėra labai gerai, bet kaip gruodžio mėnesį tikrai neblogai, tokiu laiku taip greitai dar niekada nesu bėgęs - jei viskas gerai toliau klostysis, dar tikrai galima pagerinti laiką iki LR čempionato vasario mėnesį, nors ir su dabartine forma galėjo kiek geriau subėgti tikriausiai, bet tikrai yra kur ir ką tobulinti.
Bendras varžybų vaizdas gana neblogas, bet didžiausia problema tikriausiai buvo apšilimo vietos trūkumas: maniežas neturi jokių papildomų plotų už 4 takų, balkone negalima bėgioti dėl griūvančios sienos, lauke per šalta, tai visi maišosi 2-3 takuose 120m atstumu. Maišosi ir varžybų dalyviams, kurie nori lenkti toje apšilimo tiesiojoje, bet kur dingti?..
O apskritai gana sklandžiai organizuotos varžybos, ko daugiau ir norėti iš varžybų manieže ar stadione.
Iš tiesų prieš startą bijojau kelių dalykų: kiek per arti šios dvi varžybos ir sunku suplanuoti treniruotes, o tai padarius dar oro sąlygos (šaltis) įnešė savų korekcijų, o be to paprastai Kaune per varžybas temperatūra būdavo labai didelė kaip šiauliečiams (Šiaulių maniežas juk praktiškai nešildomas ir nuo +7C iš karto pereiti prie kokių 22C dažnam problema, ypač ilgesniems nuotoliams, kuriems reikia deguonies) ir minkšta tako danga (kadangi tikriausiai 90 proc. krūvio renku asfaltu, Šiaulių maniežo danga taip pat labai kieta, tai neretai pereiti prie minkštos dangos būna sunku, tarsi per smėlį bėgtum).
Varžybos prasidėjo gana vėlokai, į startą šį kartą stojo 15 bėgikų, bet kiekybė šiuo atveju nereiškė kokybės: jau pirmame kilometre teko pradėti kai kuriuos lenkti ratu... Maloniai nustebino temperatūra manieže, tikrai nebuvo per karšta - gal pagaliau kažkas protingai pagalvojo ar tiesiog pataupė, bet bet kuriuo atveju tai buvo gerai. Pirmas kilometras atrodė kiek lėtokas, jis toks ir buvo, vos iš 3'. Po to vienas iš priešininkų pagreitėjo, lyg ir bandė gaudyti ar laikytis kitas, o aš tuo metu ,,pramiegojau" - taip jis ir nubėgo, o aš likau ir dar vieną kilometrą įveikiau už nugaros panašiu tempu. Likus 5 ratams išėjau į priekį, padidinau tempą, dar paskutinį ratą pabandžiau pafinišuoti - paskutinis km per 2,55, bendras 8,53,54. Nėra labai gerai, bet kaip gruodžio mėnesį tikrai neblogai, tokiu laiku taip greitai dar niekada nesu bėgęs - jei viskas gerai toliau klostysis, dar tikrai galima pagerinti laiką iki LR čempionato vasario mėnesį, nors ir su dabartine forma galėjo kiek geriau subėgti tikriausiai, bet tikrai yra kur ir ką tobulinti.
Bendras varžybų vaizdas gana neblogas, bet didžiausia problema tikriausiai buvo apšilimo vietos trūkumas: maniežas neturi jokių papildomų plotų už 4 takų, balkone negalima bėgioti dėl griūvančios sienos, lauke per šalta, tai visi maišosi 2-3 takuose 120m atstumu. Maišosi ir varžybų dalyviams, kurie nori lenkti toje apšilimo tiesiojoje, bet kur dingti?..
O apskritai gana sklandžiai organizuotos varžybos, ko daugiau ir norėti iš varžybų manieže ar stadione.
2009-12-14
ŠU 1 mylios bėgimas
Ką gi baigėsi rudens sezonas ir atėjo žiema, kai paprastai mažai varžybų ir dauguma jų vyksta uždarose patalpose. Šiemet kaip ir kasmet (išskyrus pernai) pirmasis toks startas Šiaulių universiteto varžybų 1 mylios bėgimas.
Iš tiesų prieš startą nemažai jaudinausi: po paskutinių varžybų buvo praėjęs maždaug mėnuo, o be to jau gerus metus jei ne daugiau nebuvau bėgęs tokios trumpos distancijos, o ir per treniruotes tokiais greičiais praktiškai nebėgiojau. Dėl to buvo pagrįsta baimė, kad varžybos nebus itin vykusios man.
Į startą stojom 9-iese: 5 vyrai (ir visi priešininkai potencialiai pavojingi, ypač jei ,,nugrybaučiau") ir 4 moterys. Žinoma rimtose varžybose nebūtų leista tokio bendro starto (o jei ir leistų, tai nebūtų skaitomi rekordai ar normatyvai), bet šiuo atveju tai buvo padaryta. Tam tikra prasme gal ir geriau, bent jau starte dalyvių mažai, o ne labai mažai (nors prisiminus prieš keletą metų tas pačias varžybas, dalyvių daugiau būdavo, kaip ir kitose rungtyse).
Taigi startas ir 8 ratais manieže. Žinoma greičiai dideli, bet tikėjausi dar didesnių, kuriam laikui net pavedžiau bėgimą, nes pasirodė per lėtai. Paskui tiesiog pasilaikiau, o kiti ėmė atsilikėti. Taip ir atbėgau antras su gana neblogu kaip man rezultatu (4,22,9) ir visai nebloga (nors kiek keistoka) savijauta.
Pačios varžybos paliko gana niūroką įspūdį vien dėl mažo dalyvių skaičiaus ir apskritai pasenusio ir apleisto maniežo bei blogo apšvietimo. Pati organizacija įprasta tokios varžyboms kaip ir dauguma varžybų manieže ar stadione: tarp kitų rungčių sulauki savo eilės, prabėgi ir tiek. Čia jau nebūna kokios tai nuotaikos, varžybų dvasios ar pan., kas jaučiama bėgime miesto gatvėmis ar pan. Čia daugiau sausas rezultato ar vietos siekimas ir tiek.
Iš tiesų prieš startą nemažai jaudinausi: po paskutinių varžybų buvo praėjęs maždaug mėnuo, o be to jau gerus metus jei ne daugiau nebuvau bėgęs tokios trumpos distancijos, o ir per treniruotes tokiais greičiais praktiškai nebėgiojau. Dėl to buvo pagrįsta baimė, kad varžybos nebus itin vykusios man.
Į startą stojom 9-iese: 5 vyrai (ir visi priešininkai potencialiai pavojingi, ypač jei ,,nugrybaučiau") ir 4 moterys. Žinoma rimtose varžybose nebūtų leista tokio bendro starto (o jei ir leistų, tai nebūtų skaitomi rekordai ar normatyvai), bet šiuo atveju tai buvo padaryta. Tam tikra prasme gal ir geriau, bent jau starte dalyvių mažai, o ne labai mažai (nors prisiminus prieš keletą metų tas pačias varžybas, dalyvių daugiau būdavo, kaip ir kitose rungtyse).
Taigi startas ir 8 ratais manieže. Žinoma greičiai dideli, bet tikėjausi dar didesnių, kuriam laikui net pavedžiau bėgimą, nes pasirodė per lėtai. Paskui tiesiog pasilaikiau, o kiti ėmė atsilikėti. Taip ir atbėgau antras su gana neblogu kaip man rezultatu (4,22,9) ir visai nebloga (nors kiek keistoka) savijauta.
Pačios varžybos paliko gana niūroką įspūdį vien dėl mažo dalyvių skaičiaus ir apskritai pasenusio ir apleisto maniežo bei blogo apšvietimo. Pati organizacija įprasta tokios varžyboms kaip ir dauguma varžybų manieže ar stadione: tarp kitų rungčių sulauki savo eilės, prabėgi ir tiek. Čia jau nebūna kokios tai nuotaikos, varžybų dvasios ar pan., kas jaučiama bėgime miesto gatvėmis ar pan. Čia daugiau sausas rezultato ar vietos siekimas ir tiek.
2009-11-16
Rumšiškių 1/2 maratono
Iš tiesų šiose varžybose nesiruošiau iš anksto ar kaip nors specialiai: apskritai spalio mėnesį dar po Nidos 1/2 maratono kiek ilsėjausi, dariau lengvas treniruotes ir tik prieš pora savaičių pradėjau vėl rimčiau bėgioti po bėgimo Kelmėje. Dvi savaites rimtai, o šią jau kiek mažiau, kiek nuėmiau krūvius ir tiek. Dėl to visiškai nežinojau ko galiu tikėtis.
Atvykau į startą, užsiregistravau, dar keik pavaikščiojau po Rumšiškes ir prasidėjo varžybos: handikapo principu tam tikrais intervalais leisdavo dalyvius į trasą pagal amžių, lytį (tik įdomu, kodėl tokiais intervalais?), na o mus, pagrindinę amžiaus grupę paleido paskutinius ir visus turėjome ,,gaudyti", be to apdovanojo 10 pirmųjų finiše. Šiaip idėja labai gera ir bėgti įdomiau ir rezultatus galima taip geresnius pasiekti, juk neretai, ypač Lietuvoje, būna, kad vieni kitus puikiai žino ir tiesiog ,,sėdi už nugaros" laukdami finišo. Gal dėl to noro vytis pradžia ir buvo labai greita, dėl ko iš pradžių nesupratau, kodėl taip sunkiai bėgasi, bet kai pamačiau 1km laiką viskas tapo aišku. Po to žinoma kiek sumažinau tempą, ir jis per visą distanciją nedaug ir kito. O bėgti buvo įdomu: kone visą laiką kažką matai priekyje ir vis lenki ir lenki, ir ratu atsilikusį, o tiesioginį varžovą. Trasa taip pat pasitaikė įdomi: pirmi km labai kalnuoti, stačios pakalnės, stati kalnai, bet paskui kita dalis sąlyginai lygumos. Bėgosi tikrai neblogai, nors pabaigoje ar dėl šaltoko oro, ar dėl kalnų pakalnių, ar dėl silpnų kojų jau ėmė skaudėti raumenis ir teko kiek pakoreguoti bėgimą, kad nesutruktų raumenų, bet laikui tai turėjo ne tiek jau daug įtakos. Grynas laikas 1,13,27, šio sezono geriausias mano pasiekimas 1/2 maratono, atbėgau 8-as (pagal gryną laiką 5-as) - visai geros nuotaikos po bėgimo. Ir jei dar kiek pakentėjęs būčiau, gal kažkiek ir ,,miręs" ir iki 4-os galėjau ,,prisikasti", tetrūko 30 sekundžių, o pabaigoje jie jau artėjo. Na bet ir taip jau gerai, geriau nei anksčiau šiemet.
Apskritai bėgimas paliko neblogą įspūdį: įdomi trasa, pats handikapo principas, ne itin didelis starto mokestis, dovanėlės po bėgimo, arbata, košė, gerai kad pasisekė su oru, nelijo, nevėjuota, tiesa nebuvo kur nusiprausti, o laukti apdovanojimų taip pat prailgo, tuo labiau kad niekam neaišku kada jie bus ir visą laiką turi būti šalia, nors tuo metu galima būtų pasivaikščioti po Rumšiškes.
Atvykau į startą, užsiregistravau, dar keik pavaikščiojau po Rumšiškes ir prasidėjo varžybos: handikapo principu tam tikrais intervalais leisdavo dalyvius į trasą pagal amžių, lytį (tik įdomu, kodėl tokiais intervalais?), na o mus, pagrindinę amžiaus grupę paleido paskutinius ir visus turėjome ,,gaudyti", be to apdovanojo 10 pirmųjų finiše. Šiaip idėja labai gera ir bėgti įdomiau ir rezultatus galima taip geresnius pasiekti, juk neretai, ypač Lietuvoje, būna, kad vieni kitus puikiai žino ir tiesiog ,,sėdi už nugaros" laukdami finišo. Gal dėl to noro vytis pradžia ir buvo labai greita, dėl ko iš pradžių nesupratau, kodėl taip sunkiai bėgasi, bet kai pamačiau 1km laiką viskas tapo aišku. Po to žinoma kiek sumažinau tempą, ir jis per visą distanciją nedaug ir kito. O bėgti buvo įdomu: kone visą laiką kažką matai priekyje ir vis lenki ir lenki, ir ratu atsilikusį, o tiesioginį varžovą. Trasa taip pat pasitaikė įdomi: pirmi km labai kalnuoti, stačios pakalnės, stati kalnai, bet paskui kita dalis sąlyginai lygumos. Bėgosi tikrai neblogai, nors pabaigoje ar dėl šaltoko oro, ar dėl kalnų pakalnių, ar dėl silpnų kojų jau ėmė skaudėti raumenis ir teko kiek pakoreguoti bėgimą, kad nesutruktų raumenų, bet laikui tai turėjo ne tiek jau daug įtakos. Grynas laikas 1,13,27, šio sezono geriausias mano pasiekimas 1/2 maratono, atbėgau 8-as (pagal gryną laiką 5-as) - visai geros nuotaikos po bėgimo. Ir jei dar kiek pakentėjęs būčiau, gal kažkiek ir ,,miręs" ir iki 4-os galėjau ,,prisikasti", tetrūko 30 sekundžių, o pabaigoje jie jau artėjo. Na bet ir taip jau gerai, geriau nei anksčiau šiemet.
Apskritai bėgimas paliko neblogą įspūdį: įdomi trasa, pats handikapo principas, ne itin didelis starto mokestis, dovanėlės po bėgimo, arbata, košė, gerai kad pasisekė su oru, nelijo, nevėjuota, tiesa nebuvo kur nusiprausti, o laukti apdovanojimų taip pat prailgo, tuo labiau kad niekam neaišku kada jie bus ir visą laiką turi būti šalia, nors tuo metu galima būtų pasivaikščioti po Rumšiškes.
2009-11-01
Bėgimas V. Rimkui atminti (Graužikai - Kelmė)
Tradiciškai spalio pabaigoje vykstu į šias varžybas - nuo pat jų atkūrimo 1997 metais nesu praleidęs nė vienerių, nepraleidau ir šiemet. Bėgimas skirtas V. Rimkui, kareiviui, per potvynį Rygoje išgelbėjusiam nemažai žmonių, bet pačiam neišsigelbėjusiam...
Kelmė nėra toli, maždaug maratonas nuo Šiaulių, be to šis bėgimas tampa tarsi savotišku žingsniu, slenksčiu, šuolių į naujo sezono pasiruošimą, nes paprastai spalio mėnuo man tampa kaip ir poilsinis ir nuo lapkričio prasideda rimtesnis darbas.
Taigi nuvykęs į Kelmę užsiregistravau, pasiėmiau numerį ir išbėgau daryti apšilimo, mat iš registracijos vietos autobusas visada veža į starto vietą ir paprastai ne tada, kada parašyta nuostatuose, dėl ko kyla nemažai sumaišties ir lieka nedaug laiko apšilimui. Kaip ir šiemet - išvežė 10 min anksčiau. Nuvažiavus dar kiek pabėgiojau, padariau mankštą, pagreitėjau ir greitai atėjo starto laikas. Bėgosi gana gerai - tolygiai, nors ne itin greitai, tiesiog dirbant. Pradžia pasirodė labai greita, po to ,,gaudžiau" ir pagavau keletą varžovų, o dar keli ,,prisikabino" už nugaros ir ilgokai laikėsi, kol likus iki finišo geram puskilometriui pradėjau finišuoti. Tada įvyko priešingai nei tikėjausi: abu besilaikę už nugaros labai stipriai pagreitėjo ir taip ir atbėgau 4-as. Retas atvejis, kai čia netampu prizininku, bet iš esmės tai tik moralinis aspektas, nes prizai čia labai minimalūs. Dar kiek pavaišino arbata, bet parbėgus po atsistatymo jos jau nė kvapo nebeliko.
Apskritai trasa kalnuota, man visai patinkanti, oras neblogas šiemet, organizacija kaip visada prastoka. Vienos iš tų varžybų, kuriose tik dalyvauji, tarsi gera treniruotė ir nesijaučia beveik jokio šventiškumo, organizatorių rūpestingumo ir nėra prizinio fondo: tiesiog paprastos tradicinės kaimo varžybos. Bet kuriuo atveju kitais metais vėl bėgsiu, vien dėl tradicijos, sezono pradžios pažymėjimo ir geografinės padėties.
Kelmė nėra toli, maždaug maratonas nuo Šiaulių, be to šis bėgimas tampa tarsi savotišku žingsniu, slenksčiu, šuolių į naujo sezono pasiruošimą, nes paprastai spalio mėnuo man tampa kaip ir poilsinis ir nuo lapkričio prasideda rimtesnis darbas.
Taigi nuvykęs į Kelmę užsiregistravau, pasiėmiau numerį ir išbėgau daryti apšilimo, mat iš registracijos vietos autobusas visada veža į starto vietą ir paprastai ne tada, kada parašyta nuostatuose, dėl ko kyla nemažai sumaišties ir lieka nedaug laiko apšilimui. Kaip ir šiemet - išvežė 10 min anksčiau. Nuvažiavus dar kiek pabėgiojau, padariau mankštą, pagreitėjau ir greitai atėjo starto laikas. Bėgosi gana gerai - tolygiai, nors ne itin greitai, tiesiog dirbant. Pradžia pasirodė labai greita, po to ,,gaudžiau" ir pagavau keletą varžovų, o dar keli ,,prisikabino" už nugaros ir ilgokai laikėsi, kol likus iki finišo geram puskilometriui pradėjau finišuoti. Tada įvyko priešingai nei tikėjausi: abu besilaikę už nugaros labai stipriai pagreitėjo ir taip ir atbėgau 4-as. Retas atvejis, kai čia netampu prizininku, bet iš esmės tai tik moralinis aspektas, nes prizai čia labai minimalūs. Dar kiek pavaišino arbata, bet parbėgus po atsistatymo jos jau nė kvapo nebeliko.
Apskritai trasa kalnuota, man visai patinkanti, oras neblogas šiemet, organizacija kaip visada prastoka. Vienos iš tų varžybų, kuriose tik dalyvauji, tarsi gera treniruotė ir nesijaučia beveik jokio šventiškumo, organizatorių rūpestingumo ir nėra prizinio fondo: tiesiog paprastos tradicinės kaimo varžybos. Bet kuriuo atveju kitais metais vėl bėgsiu, vien dėl tradicijos, sezono pradžios pažymėjimo ir geografinės padėties.
2009-10-11
Gintarinė jūrmylė
Nors savo oficialųjį rudens bėgimo sezoną uždariau dar po Nidos, bet vis dar kas savaitgalį nuvažiuoju į varžybas. Šį kartą atėjo eilė tradiciniam bėgimui Klaipėdoje.
Prieš šias varžybas savijauta kone visą savaitę buvo kažkokia keistoka ir silpna (dėl to praleidau ir tradicines universiteto varžybas Bubiuose) ir tik penktadienio vakare pradėjo aiškėti kodėl, kai pradėjo perštėti gerklę. Matyt rudens virusai pagaliau pasiekė ir mane... Naktį prieš varžybas jau miegojau prastai, o ryte jau ir užkimęs, bet vis tiek nusprendžiau važiuoti, tuo labiau, kad didelių tikslų nekėliau sau: jei matysiu, kad nepateksiu prizinį šešetuką per daug nesikankinsiu ir tiesiog padarysiu gerą treniruotę.
Išvažiavom iš Šiaulių apie 8,30 ir su keliais sustojimais buvom prie kelto apie 11, o ten jau pirmoji maloni staigmena: nereikėjo mokėti už keltą. Atsiėmėm numerius, ir iki starto visai nebedaug laiko, gerai, kad pirmoji rungtis 6 jūrmylės. Jau bėgant apšilimą jutau, kad savijauta ne ta: lyg ir kojos kyla, bet kažkaip ne taip, o ,,vidus" nedirba - lyg ir nevisais plaučiais kvėpuoju, lyg ir pulsas labai užkyla, nors dar nėra reikalo... Po starto kone po pirmų 500m supratau, kad šiandien nieko nepakovosiu per daug, tai tiesiog ėmiau bėgti pakankamai greitai be didelių kančių ar žūtbūtinio tikslo aplenkti kažką. Jau po pirmosios tiesiosios asfaltu palei marias šešetukas tolokai nutolai, dar kiek praradau besileidamas pakalne miško keliuku ir tik nuo dviračių tako jūros pusėje pradėjau bėgti. Po to pajūrio ruožas, šiemet stebėtinai lengvai ėjęs, gal dėl jo kietumo dėl dažnų lietų, o po to bjauriausia man trasos dalis - išbėgimas į miško taką uir bėgimas juo: taip sunkiai ir lėtai, nuobodžiai ir varginančiai slinko ši atkarpa... Na o galutinis pakilimas plentu buvo tarsi atgaiva po viso to. Ir taip du ratai. Pirmą ratą baigiau 17-as, paskui pora aplenkiau, pora mane aplenkė, skaičiavau, kad 17-as ir parbėgau, bet paskui susimaišiau ir galutinė vieta 16-a. Na kaip su tokia savijauta ir bėgimu dar visai neblogai, jei būčiau kiek pasikankinęs tai ir iki 12-os tikriausiai būčiau ,,prisikasęs", bet ar 12-as ar 16-as ar 58-as, jei ne šešetuke, tai jokio skirtumo. Po finišo gavau sertifikatą, kad prabėgau, lankstinuką apie bėgimą ir marškinėlius. Po to dar nuėjau prasibėgau kiek atsistatymui, nusiprausiau po dušu (bene pirmą kartą šiose varžybose - kas anksčiau būdavo didžiausias trūkumas), pastovėjęs eilėje gavau maisto davinį (tikriausiai tai vadinama ,,kareiviška košė") su arbata ir stebėjau varžybas, kai dar bėgo 1 jūrmylę.
Po visų varžybų išvažiam namo, bet čia jau neapsiėjom be nuotykių: važiuojant magistrale sprogo priekinė padanga, o kadangi atsarginė buvo nepripūsta ir dar nebuvo nei pompos nei keltuvo, tai kilo problemų... Visai atsitiktinai pro šalį važiavo vienas dėstytojas iš universiteto ir pamatęs pažįstamus savo studentų veidus, sustojo pažiūrėti, kas čia dedasi, po to paėmė padangą ir nuvežė iki degalinės bei pripūtęs ją parvežė atgal. na ką gi džiugu, kad dar yra tokių žmonių, kurie gaišta laika ir padeda kitiems patekusiems į nelaimę. Kaip tik tuo metu, kai atvežė pripūstą padangą, atvažiavo ir natroji šiauliečių mašina, kurioje buvo keltuvas. Taigi po to jau gana greitai kelionė tęsėme toliau, nors iki to sugaišome gerą pusvalandį, jei ne daugiau.
Grįžtant prie varžybų, tai apskritai kalbant jos paliko labai gerą įspūdį. Tikriausiai tai buvo varžybos su didžiausiu biudžetu Lietuvoje, kuris buvo skirtas konkrečiai bėgimui, o ne pašaliniams reikalams. Nebuvo jokio startinio mokesčio, jei tik užsiregistravai iki tam tikros datos, nemokamas keltas, dovanėlės po bėgimo, maistas, dušas, delfinariumas kas norėjo pažiūrėti, koncertas scenoje varžybų metu - tiek daug pinigų skirta ir viskas bėgikams, jiems pritraukti, sukurti puikią nuotaiką, atmosferą. Ir tai pavyko, bent turėjo pavykti, tuo labiau, kad dalyvių buvo tikrai nemažai ir lyg ir nesimatė nusivylusiųjų. Tai turėtų būti tik dar vienas pavyzdys, kaip turint pinigų pinigų juos panaudoti tinkamai - yra Lietuvoje bėgimų, kuriems to tikrai reikėtų pasimokyti, kaip ir organizavimo kokybės.
Kitamet vyks jau 10-oji Gintarinė jūrmylė, vėl reikės keliauti, gal kitamet jau būsiu pajėgus ir ne tik dalyvauti, o ir varžytis. Na bet niekas nežino, kas ir kaip bus ateityje, viskas paaiškėja, kai ateitis susilieja su dabartimi ar net tampa praeitimi...
Prieš šias varžybas savijauta kone visą savaitę buvo kažkokia keistoka ir silpna (dėl to praleidau ir tradicines universiteto varžybas Bubiuose) ir tik penktadienio vakare pradėjo aiškėti kodėl, kai pradėjo perštėti gerklę. Matyt rudens virusai pagaliau pasiekė ir mane... Naktį prieš varžybas jau miegojau prastai, o ryte jau ir užkimęs, bet vis tiek nusprendžiau važiuoti, tuo labiau, kad didelių tikslų nekėliau sau: jei matysiu, kad nepateksiu prizinį šešetuką per daug nesikankinsiu ir tiesiog padarysiu gerą treniruotę.
Išvažiavom iš Šiaulių apie 8,30 ir su keliais sustojimais buvom prie kelto apie 11, o ten jau pirmoji maloni staigmena: nereikėjo mokėti už keltą. Atsiėmėm numerius, ir iki starto visai nebedaug laiko, gerai, kad pirmoji rungtis 6 jūrmylės. Jau bėgant apšilimą jutau, kad savijauta ne ta: lyg ir kojos kyla, bet kažkaip ne taip, o ,,vidus" nedirba - lyg ir nevisais plaučiais kvėpuoju, lyg ir pulsas labai užkyla, nors dar nėra reikalo... Po starto kone po pirmų 500m supratau, kad šiandien nieko nepakovosiu per daug, tai tiesiog ėmiau bėgti pakankamai greitai be didelių kančių ar žūtbūtinio tikslo aplenkti kažką. Jau po pirmosios tiesiosios asfaltu palei marias šešetukas tolokai nutolai, dar kiek praradau besileidamas pakalne miško keliuku ir tik nuo dviračių tako jūros pusėje pradėjau bėgti. Po to pajūrio ruožas, šiemet stebėtinai lengvai ėjęs, gal dėl jo kietumo dėl dažnų lietų, o po to bjauriausia man trasos dalis - išbėgimas į miško taką uir bėgimas juo: taip sunkiai ir lėtai, nuobodžiai ir varginančiai slinko ši atkarpa... Na o galutinis pakilimas plentu buvo tarsi atgaiva po viso to. Ir taip du ratai. Pirmą ratą baigiau 17-as, paskui pora aplenkiau, pora mane aplenkė, skaičiavau, kad 17-as ir parbėgau, bet paskui susimaišiau ir galutinė vieta 16-a. Na kaip su tokia savijauta ir bėgimu dar visai neblogai, jei būčiau kiek pasikankinęs tai ir iki 12-os tikriausiai būčiau ,,prisikasęs", bet ar 12-as ar 16-as ar 58-as, jei ne šešetuke, tai jokio skirtumo. Po finišo gavau sertifikatą, kad prabėgau, lankstinuką apie bėgimą ir marškinėlius. Po to dar nuėjau prasibėgau kiek atsistatymui, nusiprausiau po dušu (bene pirmą kartą šiose varžybose - kas anksčiau būdavo didžiausias trūkumas), pastovėjęs eilėje gavau maisto davinį (tikriausiai tai vadinama ,,kareiviška košė") su arbata ir stebėjau varžybas, kai dar bėgo 1 jūrmylę.
Po visų varžybų išvažiam namo, bet čia jau neapsiėjom be nuotykių: važiuojant magistrale sprogo priekinė padanga, o kadangi atsarginė buvo nepripūsta ir dar nebuvo nei pompos nei keltuvo, tai kilo problemų... Visai atsitiktinai pro šalį važiavo vienas dėstytojas iš universiteto ir pamatęs pažįstamus savo studentų veidus, sustojo pažiūrėti, kas čia dedasi, po to paėmė padangą ir nuvežė iki degalinės bei pripūtęs ją parvežė atgal. na ką gi džiugu, kad dar yra tokių žmonių, kurie gaišta laika ir padeda kitiems patekusiems į nelaimę. Kaip tik tuo metu, kai atvežė pripūstą padangą, atvažiavo ir natroji šiauliečių mašina, kurioje buvo keltuvas. Taigi po to jau gana greitai kelionė tęsėme toliau, nors iki to sugaišome gerą pusvalandį, jei ne daugiau.
Grįžtant prie varžybų, tai apskritai kalbant jos paliko labai gerą įspūdį. Tikriausiai tai buvo varžybos su didžiausiu biudžetu Lietuvoje, kuris buvo skirtas konkrečiai bėgimui, o ne pašaliniams reikalams. Nebuvo jokio startinio mokesčio, jei tik užsiregistravai iki tam tikros datos, nemokamas keltas, dovanėlės po bėgimo, maistas, dušas, delfinariumas kas norėjo pažiūrėti, koncertas scenoje varžybų metu - tiek daug pinigų skirta ir viskas bėgikams, jiems pritraukti, sukurti puikią nuotaiką, atmosferą. Ir tai pavyko, bent turėjo pavykti, tuo labiau, kad dalyvių buvo tikrai nemažai ir lyg ir nesimatė nusivylusiųjų. Tai turėtų būti tik dar vienas pavyzdys, kaip turint pinigų pinigų juos panaudoti tinkamai - yra Lietuvoje bėgimų, kuriems to tikrai reikėtų pasimokyti, kaip ir organizavimo kokybės.
Kitamet vyks jau 10-oji Gintarinė jūrmylė, vėl reikės keliauti, gal kitamet jau būsiu pajėgus ir ne tik dalyvauti, o ir varžytis. Na bet niekas nežino, kas ir kaip bus ateityje, viskas paaiškėja, kai ateitis susilieja su dabartimi ar net tampa praeitimi...
2009-10-05
Pakruojo dvaro takais
Rudens varžybų sezonas tęsiasi - savaitė po Nidos 1/2 maratono kitas bėgimas buvo Pakruojyje. Visai netoli Šiaulių, nors, maniau, kad arčiau. Klias gana nuobodus - lygumos ir tiesus, kažkaip Žemaitijoje įdomiau važinėti. Anksčiau vykdavo bėgimas Rozalimas - Pakruojis, vėliau jau ratus sukdavo pačiame miestelyje, o šiemet pirmą kartą varžybas iškėlė prie Pakruojo dvaro, kurį šiemet baigė restauruoti. Nuvykęs kiek anksčiau turėjau laiko prisiregistravęs pavaikščioti ir apžiūrėti jį iš išorės, jo aplinką, bet kažkodėl vidus buvo uždarytas, nors jau, kiek girdėjau, įrengtas ir paruoštas turistams. Šiaip kas restauruota tikrai gražiai atrodo, bet aplinka dar ne itin prižiūrėta - pievos, nešienautos ir nelygios, kiek smukdančios bendrą iškilmingą vaizdą...
Na bet reiktų grįžti į pačias varžybas - varžybų trasą sudarė 4 ratukai po 2,58km, viso 10,3km. Apšilimo metu bėgdamas galvojau, kad keiksiuosi per varžybas ne kartą: per tiltą kelias grįstas nelygiais akmenimis, o didžioji dauguma trasos žvyrkeliai ar kažkas panašaus, ko visai nemėgstu, tačiau bėgant kažkaip smagiai praėjo distancija: linksmi posūkiai, nenuobodi trasa, pora vartų kiekviename rate, kur bėgikams po vietą teprabėgti, dėl ko iš pradžių kiek spūsčių kilo, įdomus jausmas bėgant alėja... Pirmas ratas gana tolygus ir neblogu tempu, o nuo antro prasidėjo tampymai, greitėjimai ir pan., bet toks bėgimas nėra efektyvus ir jau trečiame vėl po truputį stabilizavosi tempas, o ketvirtas jau finišinis ratas. Dėl to pirmasis ratas buvo lengvas, antras gana sunkus, bet išlaikiau, trečias taip pat nelengvas, o ketvirtą per daug nebegalvojau ką ir kaip - tiesiog žiūrėjau kaip minimaliomis pastangomis pasiekti geriausią rezultatą. Pavyko - finišavau 1-as, visą distanciją kontroliavau bėgimą, nors niekada iki paskutinio rato finišo nelyderiavau, pagaliau vėl laimėjau, atsirevanšavau kam reikėjo už praėjusius savo pralaimėjimus jiems. Paskui ilgokai dar teko laukti apdovanojimo, o oras jau vėsus tokiu laiku, ypač kai saulės nebelieka, todėl teko kiek pašalti - jau per varžybas bėgau daugiau žiemine apranga, kai kiti dar nusiteikę vasariškai, ir man nebuvo per karšta. Per tą laiką dar kiek pasimaitinau varžybų organizatorių suteiktu maisto daviniu (žirnių koše), tačiau arbatos jau nebekliuvo - tiesiog buvo pasibaigusi... Pagaliau ir apdovanojimai, netgi kažkokių žurnalistų dėmesys - seniai taip jau nebuvo, seniai ką ir belaimėjau, bet pats toks dėmesys man ne itin ir patinka - užduoda klausimus, į kuriuos dažniausiai atsakydamas kiek pasimetu ir pripaistau nesąmonių, o paskui pagalvoju, ne reikėjo kitaip atsakyti, ne taip ir pan. Na bet nieko, visa tai nėra taip jau svarbu - svarbu rezultatai, pasiekimai, o ne kažkoks jų viešinimas, reklama ar minėjimas...
Apskritai varžybos paliko gana neblogą įspūdį: graži aplinka, įdomi trasa, neblogas kainos ir kokybės santykis: už 10Lt dar ir pavalgydino, ir nusiprausti buvo kur, bet ilgokas apdovanojimų laukimas (ir net neaišku, nepranešama kada jie bus) buvo vienas iš šių varžybų minusų. Man dar gerai, kad arti Šiaulių, o dar ir edukacinė - pažintinė ekskursija išėjo :) Apskritai matėsi, kad varžybų biudžetas nedidelis, tačiau bendras vaizdas išėjo geresnis ir nei kai kurių ir ,,prestižinių" bėgimų - tiesiog labai daug kas priklauso nuo organizatorių, kaip jie į tai pažiūri ir ko siekia iš bėgimo. Šį kartą tai buvo teigiamas aspektas.
Na bet reiktų grįžti į pačias varžybas - varžybų trasą sudarė 4 ratukai po 2,58km, viso 10,3km. Apšilimo metu bėgdamas galvojau, kad keiksiuosi per varžybas ne kartą: per tiltą kelias grįstas nelygiais akmenimis, o didžioji dauguma trasos žvyrkeliai ar kažkas panašaus, ko visai nemėgstu, tačiau bėgant kažkaip smagiai praėjo distancija: linksmi posūkiai, nenuobodi trasa, pora vartų kiekviename rate, kur bėgikams po vietą teprabėgti, dėl ko iš pradžių kiek spūsčių kilo, įdomus jausmas bėgant alėja... Pirmas ratas gana tolygus ir neblogu tempu, o nuo antro prasidėjo tampymai, greitėjimai ir pan., bet toks bėgimas nėra efektyvus ir jau trečiame vėl po truputį stabilizavosi tempas, o ketvirtas jau finišinis ratas. Dėl to pirmasis ratas buvo lengvas, antras gana sunkus, bet išlaikiau, trečias taip pat nelengvas, o ketvirtą per daug nebegalvojau ką ir kaip - tiesiog žiūrėjau kaip minimaliomis pastangomis pasiekti geriausią rezultatą. Pavyko - finišavau 1-as, visą distanciją kontroliavau bėgimą, nors niekada iki paskutinio rato finišo nelyderiavau, pagaliau vėl laimėjau, atsirevanšavau kam reikėjo už praėjusius savo pralaimėjimus jiems. Paskui ilgokai dar teko laukti apdovanojimo, o oras jau vėsus tokiu laiku, ypač kai saulės nebelieka, todėl teko kiek pašalti - jau per varžybas bėgau daugiau žiemine apranga, kai kiti dar nusiteikę vasariškai, ir man nebuvo per karšta. Per tą laiką dar kiek pasimaitinau varžybų organizatorių suteiktu maisto daviniu (žirnių koše), tačiau arbatos jau nebekliuvo - tiesiog buvo pasibaigusi... Pagaliau ir apdovanojimai, netgi kažkokių žurnalistų dėmesys - seniai taip jau nebuvo, seniai ką ir belaimėjau, bet pats toks dėmesys man ne itin ir patinka - užduoda klausimus, į kuriuos dažniausiai atsakydamas kiek pasimetu ir pripaistau nesąmonių, o paskui pagalvoju, ne reikėjo kitaip atsakyti, ne taip ir pan. Na bet nieko, visa tai nėra taip jau svarbu - svarbu rezultatai, pasiekimai, o ne kažkoks jų viešinimas, reklama ar minėjimas...
Apskritai varžybos paliko gana neblogą įspūdį: graži aplinka, įdomi trasa, neblogas kainos ir kokybės santykis: už 10Lt dar ir pavalgydino, ir nusiprausti buvo kur, bet ilgokas apdovanojimų laukimas (ir net neaišku, nepranešama kada jie bus) buvo vienas iš šių varžybų minusų. Man dar gerai, kad arti Šiaulių, o dar ir edukacinė - pažintinė ekskursija išėjo :) Apskritai matėsi, kad varžybų biudžetas nedidelis, tačiau bendras vaizdas išėjo geresnis ir nei kai kurių ir ,,prestižinių" bėgimų - tiesiog labai daug kas priklauso nuo organizatorių, kaip jie į tai pažiūri ir ko siekia iš bėgimo. Šį kartą tai buvo teigiamas aspektas.
2009-09-27
Nidos pusė maratono
Ruduo ilgų bėgimų metas man, todėl ir Nidos pusė maratono netapo naujiena man, tuo labiau, kad čia planavau bėgti ir ne pirmą kartą čia buvau. Kaip ir pernai važiavau iš ryto, todėl teko keltis 4,37, o pati kelionė prasidėjo 5,05. Mašinų tokiu metu žinoma nebuvo daug, tik naktis ir tamsa bei vienu momentu krintantys lašai tikrai nepadėjo vairuoti. Dar kiek nustebino nemandagūs žemaitijos vairuotojai - važiuojant nuo Telšių link Plungės ir toliau iki Vėžaičių retas kuris perjungdavo savo tolimąsias šviesas į artimąsias taip spigindami į akis, dėl ko likus keliolikai metrų ir pats įjungdavau tolimąsias, kažkiek iš keršto, pykčio ir bandydamas paauklėti... Iki kelto Klaipėdoje atvykome labai laiku, tereikėjo laukti pora minučių, nors po Klaipėdą kaip įprasta kiek paklaidžiojau - tiesiog pirmame žiede ne į tą kelią pasukau, bet kadangi panašiai buvo ir pernai, tai gana greitai ir sėkmingai supratau, kur esu :) Kelias Nerijoje gana gražus ir kiek pavojingas pradžioje, bet buvo ir atkarpų, kur savotiška ,,tarka", bet šiaip įdomūs keliai.
Vietoje buvau apie 9, atsiėmėm numerius ir kadangi startas šiemet 11, o ne 10 kaip pernykščiais metais, tai dar liko laiko ir pasivaikščioti. Šiaip tikrai geriau, kad startą kiek nukėlė, po kelionės yra daugiau laiko išsijudinti, orai daugiau pašylą, kas rudenį jau aktualu, o ir taip organizmas ne itin pripratęs tokiu metu dirbti taip intensyviai.
Padariau apšilimą, nuotaika ir savijauta nebloga, oras taip pat, tik vėjas didokas, gal todėl iš starto niekas ir nebėgo greitai, dėl ko pirmus km ir nebuvo sunku laikytis su lyderiais, bet galinėje tiesiojoje jie padidino tempą ir 4 nubėgo, o aš tiesiog neužsikabinau, kaip ir dažniausiai būna bėgasi lengvai, bet greičiau tiesiog negaliu... Toks jau tas treniruočių metodikos trūkumas, dėl ko reikės kai ką koreguoti. Antrąjį ratą įveikėm taip pat keturiese, nors vietomis jau norėja bėgti greičiau, bet prieš vėją vienam sunku, nors kažkodėl sunkiausia dalis ne kalnai, kurių Nidos trasoje gausu, o ilga tiesioji lyguma. Šiaip bėgosi gerai, nors jau antrame rate ėmė sukti pilvą, ir jei per Vilniaus maratoną akivaizdžiai trūko maisto ir energijos prieš kelias dienas iki starto, tai šį kartą jis buvo parinktas matyt ne itin tinkamai... Trečiame rate atitrūkau ir kurį laiką bėgau vienas, kol baigiantis jam prisivijo vienas iš priešininkų, kurio nesitikėjau išvysti. Dar kiek prabėgom kartu, bet jau pradėjau jsti, kad jam tai kiek per greitai, todėl po truputį pagreitinau, tačiau dar gana ilgai laikėsi už nugaros, tai kiek nutoldamas, tei vėl prisivydamas. Prieš paskutinį rimtą kalną pagreitėjau ir finišavau vienas - priekyje manęs minutė, už manęs kone pusė... 5-oji vieta, 1,14,17 - pusėtina vieta ir silpnokas rezultatas, bet nuotaika gera, tik kažkas su virškinimu ne taip buvo, bet tai po truputį praėjo. Dar kiek pabėgiojau ramiai, nes po tokių kalnų ir intensyvaus bėgimo tiesiog gėlė kojas, nusiprausiau po dušu ir kiek pasistiprinęs nukeliavau į apdovanojimus.
Kaip visada ten surengė koncertą - kažkokie ,,žuvėdros" šokėjai sušoko kažką (kadangi man šokiai taip pat įdomu kaip kvantinė fiziką, tai tiesiog ramiai pasėdėjau ir pažiūrėjau nesuprasdamas nei kas čia gerai, kas gražu, kam tai reikalinga ir kokia apskritai šokių prasmė), paskui dvi jaunos merginos padainavo po tris dainas (pirmoji turėjo geresnį balsą, o antroji įdomesnius tekstus) ir prasidėjo apdovanojimai. Kadangi apdovanojo 10 pirmųjų, tai ir man kliuvo šis tas :) Paskui pagalvojau, kokie nevykę šie metai - bene pirmasis ir paskutinis piniginis apdovanojimas šiemet... Na bet kai taip tebėgi tai neturėtų būti staigmena - tiesiog reikia apsispręsti, ar tęsti toliau ir eiti į mėgėjus ar bandyti siekti rezultatų...
Po apdovanojimų dar pasivaikščiojom po Nidą, Parnidžio kopą, užsukom į Juodrantę pakeliui - beje ten žuvis kone dvigubai pigesnė nei Nidoje. Vėl keltas, vėl kelionė į Šiaulius, tik šįkart kitu keliu: nuo Vėžaičių sukau pro Rietavą, Laukuvą, Varnius, Užventį, Ramučius, Bubius... Šiaip keliai įdomūs, mašinų labai mažai, tik kiek vos nepasiklydom Užventyje: nėra kelio link Šiaulių, Ramučių ir tiek - pasirodo tas kelias parašytas kaip link Kuršėnų, kas atrodytų kaip ir į šoną... Na bet viską gana greitai supratau, nors kai kas iš keleivių ir vos ne į paniką puolė, ir namuose buvau apie 20,30.
Apskritai paėmus tai buvo kone geriausiai organizuotas bėgimo renginys Lietuvoje šiemet, labai geras kainos ir kokybės santykis, be to nuolat jautėsi šiluma iš organizatorių, o ne kaip dažniausiai būna komercija ar ,,na jei reikia, tai padarysim kaip nors"... Įdomi, nors ir nelengva trasa, graži gamta, tvarkinga organizacija ir apskritai rimta bei solidi bėgimo šventė, kitiems varžybų organizatoriams tikrai yra ko pasimokyti...
Vietoje buvau apie 9, atsiėmėm numerius ir kadangi startas šiemet 11, o ne 10 kaip pernykščiais metais, tai dar liko laiko ir pasivaikščioti. Šiaip tikrai geriau, kad startą kiek nukėlė, po kelionės yra daugiau laiko išsijudinti, orai daugiau pašylą, kas rudenį jau aktualu, o ir taip organizmas ne itin pripratęs tokiu metu dirbti taip intensyviai.
Padariau apšilimą, nuotaika ir savijauta nebloga, oras taip pat, tik vėjas didokas, gal todėl iš starto niekas ir nebėgo greitai, dėl ko pirmus km ir nebuvo sunku laikytis su lyderiais, bet galinėje tiesiojoje jie padidino tempą ir 4 nubėgo, o aš tiesiog neužsikabinau, kaip ir dažniausiai būna bėgasi lengvai, bet greičiau tiesiog negaliu... Toks jau tas treniruočių metodikos trūkumas, dėl ko reikės kai ką koreguoti. Antrąjį ratą įveikėm taip pat keturiese, nors vietomis jau norėja bėgti greičiau, bet prieš vėją vienam sunku, nors kažkodėl sunkiausia dalis ne kalnai, kurių Nidos trasoje gausu, o ilga tiesioji lyguma. Šiaip bėgosi gerai, nors jau antrame rate ėmė sukti pilvą, ir jei per Vilniaus maratoną akivaizdžiai trūko maisto ir energijos prieš kelias dienas iki starto, tai šį kartą jis buvo parinktas matyt ne itin tinkamai... Trečiame rate atitrūkau ir kurį laiką bėgau vienas, kol baigiantis jam prisivijo vienas iš priešininkų, kurio nesitikėjau išvysti. Dar kiek prabėgom kartu, bet jau pradėjau jsti, kad jam tai kiek per greitai, todėl po truputį pagreitinau, tačiau dar gana ilgai laikėsi už nugaros, tai kiek nutoldamas, tei vėl prisivydamas. Prieš paskutinį rimtą kalną pagreitėjau ir finišavau vienas - priekyje manęs minutė, už manęs kone pusė... 5-oji vieta, 1,14,17 - pusėtina vieta ir silpnokas rezultatas, bet nuotaika gera, tik kažkas su virškinimu ne taip buvo, bet tai po truputį praėjo. Dar kiek pabėgiojau ramiai, nes po tokių kalnų ir intensyvaus bėgimo tiesiog gėlė kojas, nusiprausiau po dušu ir kiek pasistiprinęs nukeliavau į apdovanojimus.
Kaip visada ten surengė koncertą - kažkokie ,,žuvėdros" šokėjai sušoko kažką (kadangi man šokiai taip pat įdomu kaip kvantinė fiziką, tai tiesiog ramiai pasėdėjau ir pažiūrėjau nesuprasdamas nei kas čia gerai, kas gražu, kam tai reikalinga ir kokia apskritai šokių prasmė), paskui dvi jaunos merginos padainavo po tris dainas (pirmoji turėjo geresnį balsą, o antroji įdomesnius tekstus) ir prasidėjo apdovanojimai. Kadangi apdovanojo 10 pirmųjų, tai ir man kliuvo šis tas :) Paskui pagalvojau, kokie nevykę šie metai - bene pirmasis ir paskutinis piniginis apdovanojimas šiemet... Na bet kai taip tebėgi tai neturėtų būti staigmena - tiesiog reikia apsispręsti, ar tęsti toliau ir eiti į mėgėjus ar bandyti siekti rezultatų...
Po apdovanojimų dar pasivaikščiojom po Nidą, Parnidžio kopą, užsukom į Juodrantę pakeliui - beje ten žuvis kone dvigubai pigesnė nei Nidoje. Vėl keltas, vėl kelionė į Šiaulius, tik šįkart kitu keliu: nuo Vėžaičių sukau pro Rietavą, Laukuvą, Varnius, Užventį, Ramučius, Bubius... Šiaip keliai įdomūs, mašinų labai mažai, tik kiek vos nepasiklydom Užventyje: nėra kelio link Šiaulių, Ramučių ir tiek - pasirodo tas kelias parašytas kaip link Kuršėnų, kas atrodytų kaip ir į šoną... Na bet viską gana greitai supratau, nors kai kas iš keleivių ir vos ne į paniką puolė, ir namuose buvau apie 20,30.
Apskritai paėmus tai buvo kone geriausiai organizuotas bėgimo renginys Lietuvoje šiemet, labai geras kainos ir kokybės santykis, be to nuolat jautėsi šiluma iš organizatorių, o ne kaip dažniausiai būna komercija ar ,,na jei reikia, tai padarysim kaip nors"... Įdomi, nors ir nelengva trasa, graži gamta, tvarkinga organizacija ir apskritai rimta bei solidi bėgimo šventė, kitiems varžybų organizatoriams tikrai yra ko pasimokyti...
2009-09-16
Studentiškas Vilniaus maratonas
Žinoma pirmasis visiems iškylantis klausimas kodėl ,,studentiškas", į kurį netempdamas gumos trumpai atsakysiu dabar, nors prie to grįšiu ir laiške išsamiau aprašydamas renginį: kaip irs studentams prieš egzaminą, taip ir šis bėgimui pritrūko vienos nakties - kai ilgą laiką nieko neveiki, o likus porai dienų iki egzamino susigriebi, kad reikia mokytis, tada puoli prie knygų, užrašų, bet galų gale išeina kai kas gerai, kai kur šis tas, kai kur ir nieko, o apskritai tai chaosas... Bet apie viską iš pradžių.
Pirmieji Vilniaus maratono nuostatai pasirodė berods dar gruodžio mėnesį. Labai trumpa informacija apie bėgimą ir registraciją, kuri dar buvo kiek pigesnė. Nors ir tas pigumas jau brangiausias Lietuvoje. Keistoka buvo mokėti už varžybas, kurios net nežinai kokios bus, tarsi katės, ir gana brangios, pirkimas maiše. Na ką gi sumokėjau 60Lt - bene daugiausiai, kiek esu mokėjęs startinį mokestį ir toliau sekiau internete informaciją apie bėgimą. O ji buvo labai skurdi ilgą laiką ir tik likus geram mėnesiui tik varžybų kažkas pradėjo aiškėti. Pakeista trasa, kuri buvo neaiški ir kito net paskutinėmis dienomis tapo 5 ratų vietoj buvusių 2, tarsi senoji būtų buvusi bloga. Žinoma ji buvo kiek ilgesnė, daugiau gatvių reikėjo tverti, bet kažin ar ką sutaupė matuodami naują trasą... Numatyti apdovanojimai taip pat buvo skurdūs kaip maratonui - trys pulsometrai ir tik likus porai dienų iki dar pridėjo 3 telefonus, dėl to rimtesni bėgikai ir nedalyvavo šiame renginyje. Pati registracija taip pat buvo keistoka - buvoi net pasirodę pranešimų, kad numerius tegalės atsiimti dieną prieš varžybas: tai ką man reiktų trenktis specialiai pasiimti numerio kelis šimtus km ir mokėti už transportą arba nakvynę? Nesąmonė... Tokių kaip aš buvo nemažai, pakilo triukšmas internete ir viskas buvo normalu - atsiėmiau numerį varžybų dieną.
Žinoma pati diena prasidėjo labai anksti: atsikėliau 6 ryto, prieš 7 išvažiavau iš Kauno (jei iš Šiaulių tai būtų reikėję dar valanda anksčiau viską daryti) ir apie 8 buvau Vilniuje. Atsiėmiau numerį, dar tuo pačiu davė marškinėlius, čipą, kažkokį energetinį gelį, reklamos, kalendoriuką. Kiek blogiau nuskilo pusės maratono dalyviams: nors kai registravosi visiems buvo žadėti marškinėliai, bet likus porai dienų iki starto paskelbė, kad duos kojines... Labai negražu iš rengėjų pusės nesilaikyti pažadų, nors finansiškai jos ir daugiau kainuoja organizatorių teigimu, net jei tai ir tiesa (kas mažai tikėtina). Be to gauti marškinėlius su užrašu ,,Vilniaus pusė maažratono 2009" žymiai maloniau nei kažkokias kojines, kurias bet kada gali nusipirkti parduotuvėje...
Kitas neparuoštas dalykas - starto laikas. Iš pradžių skelbė, kad maratono ir 1/2 maratono startas kartu, likus porai dienų iki starto atskyrė vietas, o starto dieną atskyrė laiką. Dėl tokios sumaišties nemaža dalis bėgikų nežinojo kada jiems startas, ir startuojant maratonui organizatoriai kone jėga traukė 1/2 pusės maratono dalyvius iš rikiuotės ir nieko neaiškindami vijo šalin, stūmė atgal ir jei ne kiti bėgikai, tai dar neaišku ar jie būtų supratę kas vyksta... Nors tikriausiai ir taip atsirado tokių, kurie startavo su maratonininkais...
Taigi davė startą ir pajudėjom... Pirmas ratukas aplink Gedimino kalną, pro kažkokį parkelį visokiais kampais žvyrkeliais ir pan. - pirmas įspūdis neigiamas. Tiesa tempas žemas, mano galima sakyti, tai ir bėgu su lyderiais. Po to ratelio, maždaug 2km kiek nubyrėjo ir likome keturiese. Tempas tas pats, bėgasi gerai, pro šoną prabėga 1/2 maratono lyderis baltarusis - kiek nustebom, kad taip anksti pasivijo, bet ko norėti, stiprus yra, Lietuvoje nėra lygiaverčių jam priešininkų. Paskui po vieną dar pralenkia kiti du pusmarotininkai lietuviai. Maždaug po 10km kiek padidėja tempas ir imu atsilikti, nors laikau tą patį tempą iki pat 25km. Bėgu vienas - priekyje dar matau nutolusius, atgal nesižvalgau daug, o kartais visai vienas pasijuntu, kai priekyje nebematau lyderių, šalie nieko, o iš galo taippat nieko nesimato... Visai kaip per treniruotę. Matau, kad priekyje du jau nubėgę į priekį, o vienas jau kenčia ir yra šansų ,,suvalgyti", bet ir man pačiam jau ne kas, tempas krenta ir praktiškai nebesiveju, nors ir matau, kaip jis ,,plaukioja", bet ir pats ne ką geriau atrodau... Po 34 km tempas dar kartą krenta ir šį kartą jau nuo manęs ima tolti... Jėgų nebėra, matyt keik per drastiška dieta prieš varžybas buvo, o be to ir ne taip gerai buvau pasiruošęs... Ima vytis ir kiti, lenkia, o man galvoje tik mintis kaip atbėgti - nebesvarbi vieta, laikas taip pat, nes žinau, kad jau greičiau nebebus... Tiesiog lapatoju į finišą... Pralenkia vienas, kitas, o aš dar po truputį lenkiu ratu atsiliekančius, bet tik po truputį - tempai jau ne itin ir skiriasi... Pagaliau Gedimino pilis, paskutiniai posukiai ir dvi rodyklės ,,į finišą" ir ,,į trasą" man finišas ir nors rodo sukti į kairę, bet susiprotėju, kad man taip pat reikia į dešinę, tik kiek kairiau apibėgti. O pasirodo buvo nemažai tokių, kurie ir nubėgo į kairę - ten trasa užtverta ir pasimetę bėgikai klausinėjo praievių, kur finišas... Paskutinė tieioji grindiniu, dar keik sulėtinu, kad neatrodyčiau visai suvargęs, besikankinantis, gal bent foto geresnė išeis, juk nei laiko nei vietos jau nėra... 2,47,13, 9 -a vieta - prastai, nors ir geriau nei pernai, bet prastai. Ypač kai tikėjausi geresnio laiko ir pralaimėjau tiems, kuriems neturėjau pralaimėti. Na ką gi, kaip sakydavo vienas pažįstamas ,,neigiamas rezultatas irgi rezultatas"... Reikės padaryti išvadas ir judėti toliau.
Po finišo atidaviau čipą, gavau maišelį, kuriame buvo vienas bananas, buteliukas gėrimo, raktų pakabukas, krūva makulatūros... Greitai suvartoju gėrimą, juk gerti tikrai norisi po 42km bėgimo, bet čia kiek pasigailiu, kad taip greitai išgėriau - tiesiog daugiau niekur šalia nėra ko atsigerti, net paprasčiausio vandens... Kiek teko dalyvauti maratonuose, 1/2 maratono tai finiše visada būdavo bent vandens, o dažniausiai dalyviams aptvėrę tam tikrą zoną suruošdavo tokį mini banketą: vaisiai, gėrimai ir pan. O čia nors dvėsk iš troškulio arba eik kur nors pirkti, bet dar pirmiau reikia eiti iki mašinos kokį kilometrą, pasiimti pinigų grįžti atgal ir t.t. Gerai dar kad diena ne karšta, galima kiek ir pasivaikščioti, dar liko kiek jėgų.
Prisėdu prie stalo, vienas iš varžovų skundžiasi kaip mažas vaikas, kad jį paskutiniuose kilometruose aplenkė latvis, atseit kirtęs kampus ar išdygęs iš karkur, tarsi jis negalėtų jo aplenkti - galėjo, šiaip ar taip besiskundžiantis paskutinius 155km jau labai lėtai bėgo ir bet kas išlaikęs vidutinį tempą jį būtų aplenkęs, ką ir padarę ,,braliukas". Išklausau kokios nesąmonės vyko su 1/2 maratono finišu - paskui dar panagrinėjau ir statistiką - kone 20 proc. dalyvių neapibėgo paskutinio ratuko, 1,5km. na jei keli procentai ar žmonės būtų suklydę tai jau jų kaltė, bet kai toks procentas visa kaltė jau tenka organizatoriams. Tuo labiau, kad jokios patikimos informacijos ir nebuvo: internete pateikiam prieštaringa ir miglota informacija, o starto vietoje niekas to rimtai ir neištaisė ir neinformavo, o juk čia dauguma atėjo mėgėjų, kuriems tai galbūt tik pirmasis startas, o to tokių nesamonių taikriausiai ir paskutinis... Be to ir patys organizatoriai blaškėsi: kai kurios nukreipė per Nerį, kai kuriems pasakė, kad jau viskas, nebereikia bėgti, o paskui išbraukė iš finišavusių sąrašų, nes neapibėgo to ratuko... Toks chaosas ir betvarkė, bet nieko keisto - kai organizuoja tam tikri asmenys tai jau tapo norma...
Grįžus per visas žinias parodė maratoną, bet ne dėl sportinio aspekto - pasirodo prabėgęs 2,3km po finišo mirė vienas dalyvis (amžiną jam atilsį...). Ir tai tapo kone svarbiausia maratono naujiena - kas per tauta, kad įdomiausia žinia per naujienas tampa mirtis, nelaimės, kriminalai?..
Apskritai renginys paliko dvejopą įspūdį: gražus įpakavimas, bet turinys... Didelis starto mokestis, neorganizuotumas, chaosas, daug smulkių trūkumų ir visa tai pateikta gražiai, tarsi prestižinis renginys - su marketingu žmonės pažįstami, bet vat produkto kokybę reikėtų gerinti... Galbūt dėl to, kad buvo keletas organizatorių ir jei vieni atliko savo darbą gerai, tai kiti kaip visada ,,susimovė". Na ką gi žiūrėsim, kas bus kitamet, kas organizuos ir ką padarys.
Pirmieji Vilniaus maratono nuostatai pasirodė berods dar gruodžio mėnesį. Labai trumpa informacija apie bėgimą ir registraciją, kuri dar buvo kiek pigesnė. Nors ir tas pigumas jau brangiausias Lietuvoje. Keistoka buvo mokėti už varžybas, kurios net nežinai kokios bus, tarsi katės, ir gana brangios, pirkimas maiše. Na ką gi sumokėjau 60Lt - bene daugiausiai, kiek esu mokėjęs startinį mokestį ir toliau sekiau internete informaciją apie bėgimą. O ji buvo labai skurdi ilgą laiką ir tik likus geram mėnesiui tik varžybų kažkas pradėjo aiškėti. Pakeista trasa, kuri buvo neaiški ir kito net paskutinėmis dienomis tapo 5 ratų vietoj buvusių 2, tarsi senoji būtų buvusi bloga. Žinoma ji buvo kiek ilgesnė, daugiau gatvių reikėjo tverti, bet kažin ar ką sutaupė matuodami naują trasą... Numatyti apdovanojimai taip pat buvo skurdūs kaip maratonui - trys pulsometrai ir tik likus porai dienų iki dar pridėjo 3 telefonus, dėl to rimtesni bėgikai ir nedalyvavo šiame renginyje. Pati registracija taip pat buvo keistoka - buvoi net pasirodę pranešimų, kad numerius tegalės atsiimti dieną prieš varžybas: tai ką man reiktų trenktis specialiai pasiimti numerio kelis šimtus km ir mokėti už transportą arba nakvynę? Nesąmonė... Tokių kaip aš buvo nemažai, pakilo triukšmas internete ir viskas buvo normalu - atsiėmiau numerį varžybų dieną.
Žinoma pati diena prasidėjo labai anksti: atsikėliau 6 ryto, prieš 7 išvažiavau iš Kauno (jei iš Šiaulių tai būtų reikėję dar valanda anksčiau viską daryti) ir apie 8 buvau Vilniuje. Atsiėmiau numerį, dar tuo pačiu davė marškinėlius, čipą, kažkokį energetinį gelį, reklamos, kalendoriuką. Kiek blogiau nuskilo pusės maratono dalyviams: nors kai registravosi visiems buvo žadėti marškinėliai, bet likus porai dienų iki starto paskelbė, kad duos kojines... Labai negražu iš rengėjų pusės nesilaikyti pažadų, nors finansiškai jos ir daugiau kainuoja organizatorių teigimu, net jei tai ir tiesa (kas mažai tikėtina). Be to gauti marškinėlius su užrašu ,,Vilniaus pusė maažratono 2009" žymiai maloniau nei kažkokias kojines, kurias bet kada gali nusipirkti parduotuvėje...
Kitas neparuoštas dalykas - starto laikas. Iš pradžių skelbė, kad maratono ir 1/2 maratono startas kartu, likus porai dienų iki starto atskyrė vietas, o starto dieną atskyrė laiką. Dėl tokios sumaišties nemaža dalis bėgikų nežinojo kada jiems startas, ir startuojant maratonui organizatoriai kone jėga traukė 1/2 pusės maratono dalyvius iš rikiuotės ir nieko neaiškindami vijo šalin, stūmė atgal ir jei ne kiti bėgikai, tai dar neaišku ar jie būtų supratę kas vyksta... Nors tikriausiai ir taip atsirado tokių, kurie startavo su maratonininkais...
Taigi davė startą ir pajudėjom... Pirmas ratukas aplink Gedimino kalną, pro kažkokį parkelį visokiais kampais žvyrkeliais ir pan. - pirmas įspūdis neigiamas. Tiesa tempas žemas, mano galima sakyti, tai ir bėgu su lyderiais. Po to ratelio, maždaug 2km kiek nubyrėjo ir likome keturiese. Tempas tas pats, bėgasi gerai, pro šoną prabėga 1/2 maratono lyderis baltarusis - kiek nustebom, kad taip anksti pasivijo, bet ko norėti, stiprus yra, Lietuvoje nėra lygiaverčių jam priešininkų. Paskui po vieną dar pralenkia kiti du pusmarotininkai lietuviai. Maždaug po 10km kiek padidėja tempas ir imu atsilikti, nors laikau tą patį tempą iki pat 25km. Bėgu vienas - priekyje dar matau nutolusius, atgal nesižvalgau daug, o kartais visai vienas pasijuntu, kai priekyje nebematau lyderių, šalie nieko, o iš galo taippat nieko nesimato... Visai kaip per treniruotę. Matau, kad priekyje du jau nubėgę į priekį, o vienas jau kenčia ir yra šansų ,,suvalgyti", bet ir man pačiam jau ne kas, tempas krenta ir praktiškai nebesiveju, nors ir matau, kaip jis ,,plaukioja", bet ir pats ne ką geriau atrodau... Po 34 km tempas dar kartą krenta ir šį kartą jau nuo manęs ima tolti... Jėgų nebėra, matyt keik per drastiška dieta prieš varžybas buvo, o be to ir ne taip gerai buvau pasiruošęs... Ima vytis ir kiti, lenkia, o man galvoje tik mintis kaip atbėgti - nebesvarbi vieta, laikas taip pat, nes žinau, kad jau greičiau nebebus... Tiesiog lapatoju į finišą... Pralenkia vienas, kitas, o aš dar po truputį lenkiu ratu atsiliekančius, bet tik po truputį - tempai jau ne itin ir skiriasi... Pagaliau Gedimino pilis, paskutiniai posukiai ir dvi rodyklės ,,į finišą" ir ,,į trasą" man finišas ir nors rodo sukti į kairę, bet susiprotėju, kad man taip pat reikia į dešinę, tik kiek kairiau apibėgti. O pasirodo buvo nemažai tokių, kurie ir nubėgo į kairę - ten trasa užtverta ir pasimetę bėgikai klausinėjo praievių, kur finišas... Paskutinė tieioji grindiniu, dar keik sulėtinu, kad neatrodyčiau visai suvargęs, besikankinantis, gal bent foto geresnė išeis, juk nei laiko nei vietos jau nėra... 2,47,13, 9 -a vieta - prastai, nors ir geriau nei pernai, bet prastai. Ypač kai tikėjausi geresnio laiko ir pralaimėjau tiems, kuriems neturėjau pralaimėti. Na ką gi, kaip sakydavo vienas pažįstamas ,,neigiamas rezultatas irgi rezultatas"... Reikės padaryti išvadas ir judėti toliau.
Po finišo atidaviau čipą, gavau maišelį, kuriame buvo vienas bananas, buteliukas gėrimo, raktų pakabukas, krūva makulatūros... Greitai suvartoju gėrimą, juk gerti tikrai norisi po 42km bėgimo, bet čia kiek pasigailiu, kad taip greitai išgėriau - tiesiog daugiau niekur šalia nėra ko atsigerti, net paprasčiausio vandens... Kiek teko dalyvauti maratonuose, 1/2 maratono tai finiše visada būdavo bent vandens, o dažniausiai dalyviams aptvėrę tam tikrą zoną suruošdavo tokį mini banketą: vaisiai, gėrimai ir pan. O čia nors dvėsk iš troškulio arba eik kur nors pirkti, bet dar pirmiau reikia eiti iki mašinos kokį kilometrą, pasiimti pinigų grįžti atgal ir t.t. Gerai dar kad diena ne karšta, galima kiek ir pasivaikščioti, dar liko kiek jėgų.
Prisėdu prie stalo, vienas iš varžovų skundžiasi kaip mažas vaikas, kad jį paskutiniuose kilometruose aplenkė latvis, atseit kirtęs kampus ar išdygęs iš karkur, tarsi jis negalėtų jo aplenkti - galėjo, šiaip ar taip besiskundžiantis paskutinius 155km jau labai lėtai bėgo ir bet kas išlaikęs vidutinį tempą jį būtų aplenkęs, ką ir padarę ,,braliukas". Išklausau kokios nesąmonės vyko su 1/2 maratono finišu - paskui dar panagrinėjau ir statistiką - kone 20 proc. dalyvių neapibėgo paskutinio ratuko, 1,5km. na jei keli procentai ar žmonės būtų suklydę tai jau jų kaltė, bet kai toks procentas visa kaltė jau tenka organizatoriams. Tuo labiau, kad jokios patikimos informacijos ir nebuvo: internete pateikiam prieštaringa ir miglota informacija, o starto vietoje niekas to rimtai ir neištaisė ir neinformavo, o juk čia dauguma atėjo mėgėjų, kuriems tai galbūt tik pirmasis startas, o to tokių nesamonių taikriausiai ir paskutinis... Be to ir patys organizatoriai blaškėsi: kai kurios nukreipė per Nerį, kai kuriems pasakė, kad jau viskas, nebereikia bėgti, o paskui išbraukė iš finišavusių sąrašų, nes neapibėgo to ratuko... Toks chaosas ir betvarkė, bet nieko keisto - kai organizuoja tam tikri asmenys tai jau tapo norma...
Grįžus per visas žinias parodė maratoną, bet ne dėl sportinio aspekto - pasirodo prabėgęs 2,3km po finišo mirė vienas dalyvis (amžiną jam atilsį...). Ir tai tapo kone svarbiausia maratono naujiena - kas per tauta, kad įdomiausia žinia per naujienas tampa mirtis, nelaimės, kriminalai?..
Apskritai renginys paliko dvejopą įspūdį: gražus įpakavimas, bet turinys... Didelis starto mokestis, neorganizuotumas, chaosas, daug smulkių trūkumų ir visa tai pateikta gražiai, tarsi prestižinis renginys - su marketingu žmonės pažįstami, bet vat produkto kokybę reikėtų gerinti... Galbūt dėl to, kad buvo keletas organizatorių ir jei vieni atliko savo darbą gerai, tai kiti kaip visada ,,susimovė". Na ką gi žiūrėsim, kas bus kitamet, kas organizuos ir ką padarys.
2009-08-08
Kuldigos pusės maratono
Kaip jau tapo įprasta antrą rugpjūčio savaitgalį keliauju į Kuldigą bėgti pusės maratono, nors ten niekada nieko gero nesubėgu, nes paprastai būna karšta o ir trasa ne iš lengvųjų.
Šiemetinė kelionė prasidėjo 9,25 pro Kuršėnus link Mažeikių. Nuotaiką vėl sugadino kelininkai - naujai išlietas platus kelias, o ribojimas paliktas 50km/h. Nesinori ,,užšokti" ant ,,žalių žmogeliukų" tai ir kuteniesi apie 60 kokius 15km... Na bet po to vėl normali kelionė: Mažeikiai, Latvijos siena, tiesa jau daugiau simbolinė - stovėjo pora žmogeliukų, bet nieko nestabdė tai niekas ir nestojo :) Ir gerai kad nestabdė, pasirodo bent du iš trijų mano pakeleivių neturėjo pasų - nors šiaip Europos sąjunga be sienų ir pan., bet neseniai teko kai kam ir iki Lietuvos konsulato Lenkijoje pasivažinėti, nes neturėjo kai kas dokumentų...
Toliau Ezere, Saldus, kur kokį kilometrą ne ten buvau pasukęs, bet greitai grįžau kur reikia ir Kuldiga. Kiek keista Latvijoje, kad keliai prie sienos tarsi pritaškyti asfalto ir labai nelygus, nors pavažiavus giliau visai geri patampa...
Atvažiavome į Kuldigą apie 12, bet iš karto problemos: stovi kareivukai ir neleidžia važiuoti užtvėrę kelią, būsimą trasą. Teko apvažiuoti iš kito miesto galo ir šiaip ne taip ne itin arti starto vietos pasistatyti mašiną.
Pats miestelis gana gražus ir senoviškas, turi gražų tiltą per Ventą, kurį reikėjo perbėgti 8 kartus, yra ilgiausias Europoje krioklys, prie kutio taip dar ir nesu buvęs, - gražu, Lietuvoje sunku rasti atitikmenį.
Registracija praėjo labai sėkmingai - nors šiaip yra starto mokestis, bet kadangi vienais metais ten buvau prizininkas tai nuo jo atleido. Visai žvaigždė pasijutau, kviestinis svečias :) Nors puikiai žinojau, kad šiemet bėgsiu žymiai lėčiau - tiesiog taip jau išėjo, kad dar kovo mėnesį pervargau rinkdamas kilometrus ir rašydamas magistrinį, balandį dar susirgau, tai po viso to atsigauti pradėjau tik birželio viduryje apkarpydamas kilometražą ir stengdamasis pasiruošti bent Lietuvos čempionatui. Na iš esmės planas pavyko LR pirmenybėse atbėgau trečias, tačiau ten tebėgau 3km, o čia 21km ir tai visai skirtingi dalykai. Nežinau, gal yra žmonių, treniruočių sistemų, kad vieną savaitę prabėgus 3km kitą savaitę gerai bėgtum 21km - aš puikiai žinau savo pavyzdžiu, kad bent vieną iš jų ,,plauksiu". Ankstesniais metais po LR čempionato būdavo dar dvi, kartasi net trys savaitės, per kurias kiek pabėgiojus ilgesnių bėgimų dar pavykdavo bent vidutiniškai prabėgti, o šiemet tik savaitė... Taigi puikiai žinojau, kad nieko gero neprabėgsiu, bet reikėjo bent jau pabandyti ir tuo įsitikinti arba paneigti.
Apšilimą pradėjau prieš 40min ir iš karto pajutau, kad nieko nebus... Nors kojos ir buvo lengvos, bet pakeltos rankos bėgant man iš karto duoda signalą, kad jau negerai... Įvykiai po starto tai gana greitai patvirtino... Pirmas km per 3,18 ir jau nelengva - prieš keletą metų pradėdavau iš 3,10 ir nesunku būdavo. Pirmą ratą prabėgau grupėje su pažįstamais lietuviais, o po to pradėjo byrėti grupelė - paleidau pirmuosius, kiti nuo manęs atsileido ir taip žiūriu, kad bėgu vienas, o tempas krenta ir nieko negaliu padaryti... Daug posūkių, senas naujai sudėtas akmenų grindinys prieš tiltą ir per patį tiltą gadino tiek nuotaiką tiek laiką, tiesiog pyktis ėmė, kai kojos kraiposi į visas puses, o jas dar ir taip skauda. Diena karšta, tikriausiai virš 30C pavėsyje, o vietomis mieste jokio vėjo ir ant saulės, oro trūksta, gerklė džiūna, koją skauda, o jau antrame rate bėgau beveik sausas, t.y. neprakaituodamas, ėmė vietomis šaltis krėsti - matyt jau perkaitau ir organizatorių parūpinti vandens punktai tikrai padėjo, kaip ir gyventojų aplaistymai vandeniu šulinio vandeniu žarna... Pasivijo ir veteranai, o man galvoje mintis tik pabaigti, tiesa pamatęs už nugaros netolumoje pažįstamą lieuvį nusprendžiau, kad šiam jau nereikia pasiduoti ir išlaikiau taip iki finišo. Užkabino medalį, davė vandens stiklinę, maudė kojas, skaudėjo nugarą, vienu metu ėmė dingti garsas ir net vaizdas, bet greitai praėjo prisėdus. Sėdžiu, geriu vandenį, silpna, dar kiek pavaikštau pažiūrėti kaip kolegoms sekasi, užkabina dar vieną dalyvio medalį (matyt per klaidą, nes jau gavau savo)... Sulaukiu kitų, nueinu iki mašinos, pasiimu daiktus ir einu į dušą, bet mažai jis tepadeda ir nuovargis vis jaučiasi. Pasiimu maisto talonų ir einu laukti savo porcijos, kuri priklauso bėgimo dalyviui. Eilė didelė, ir kuo toliau, tuo silpniau darosi - tikriausiai ne nuo nuovargio, o dėl tų kavinės kvapų, net bloga pasidaro. Nueinu į šoną ir po truputį praeina šleikštulys, atsigeriu šaltos giros, kurią papildomai pirkau ir viskas ima gerėti. Pavalgau dešrelės su pomidorais - keista, kad o varžybų kartą dieną duoda tokį maistą, nors gal ir gerai - sako, kad po išgertuvių geriausiai valgyti riebų maistą, gal ir čia panašiai yra?.. dar pasižiūriu į protokolą - atbėgau 17-as per 1,18,24. Labai silpnai, tikriausiai lėčiausiais mano pusmaratonis, bet viskas dėsninga: jau keturi metai rezultatai eina žemyn kaip ir pati savijauta blogyn... Ir iš esmės viskas prasidėjo kai pakeičiau treniruočių sistemą, kurios nuo rudens reikės atsisakyti ir ją pakeisti.
Na bet jau laikas kelionei namo, ir atgal sugalvojau keliauti kitu keliu, kiek trumpesniu. Pradžia gera - Skrunda, o po to prasidėjo linksmybės, tiksliau vieškelis. Na ir teko pavažiuoti kokį 15km žvyru - įdomus jausmas, mašina labai įdomiai slysta, po truputį reikia ,,gaudyti". Žinoma po tokios kelionės reikės nuplauti ją, tuo labiau, kad kitą savaitę varysiu techninei apžiūrai.
Taigi reziumė: renginys kaip visada organizuotas puikiai, kaip visada pragariškas oras ir sunki trasa bei mano silpnas pasiruošimas šiai dienai. Finansinis minusas įvertinanat kelionės išlaidas (dar gerai, kad startinio nereikėjo mokėti), o gavau marškinėlius, pavalgyti ir medalį dalyviui. Žinoma emocijos ir puiki treniruotė, parodžiusi pasiruošimo lygį. Na bet dar turiu mėnesį iki Vilniaus maratono, gal dar ką pasiruošiu jam, nors bus sunkoka...
Šiemetinė kelionė prasidėjo 9,25 pro Kuršėnus link Mažeikių. Nuotaiką vėl sugadino kelininkai - naujai išlietas platus kelias, o ribojimas paliktas 50km/h. Nesinori ,,užšokti" ant ,,žalių žmogeliukų" tai ir kuteniesi apie 60 kokius 15km... Na bet po to vėl normali kelionė: Mažeikiai, Latvijos siena, tiesa jau daugiau simbolinė - stovėjo pora žmogeliukų, bet nieko nestabdė tai niekas ir nestojo :) Ir gerai kad nestabdė, pasirodo bent du iš trijų mano pakeleivių neturėjo pasų - nors šiaip Europos sąjunga be sienų ir pan., bet neseniai teko kai kam ir iki Lietuvos konsulato Lenkijoje pasivažinėti, nes neturėjo kai kas dokumentų...
Toliau Ezere, Saldus, kur kokį kilometrą ne ten buvau pasukęs, bet greitai grįžau kur reikia ir Kuldiga. Kiek keista Latvijoje, kad keliai prie sienos tarsi pritaškyti asfalto ir labai nelygus, nors pavažiavus giliau visai geri patampa...
Atvažiavome į Kuldigą apie 12, bet iš karto problemos: stovi kareivukai ir neleidžia važiuoti užtvėrę kelią, būsimą trasą. Teko apvažiuoti iš kito miesto galo ir šiaip ne taip ne itin arti starto vietos pasistatyti mašiną.
Pats miestelis gana gražus ir senoviškas, turi gražų tiltą per Ventą, kurį reikėjo perbėgti 8 kartus, yra ilgiausias Europoje krioklys, prie kutio taip dar ir nesu buvęs, - gražu, Lietuvoje sunku rasti atitikmenį.
Registracija praėjo labai sėkmingai - nors šiaip yra starto mokestis, bet kadangi vienais metais ten buvau prizininkas tai nuo jo atleido. Visai žvaigždė pasijutau, kviestinis svečias :) Nors puikiai žinojau, kad šiemet bėgsiu žymiai lėčiau - tiesiog taip jau išėjo, kad dar kovo mėnesį pervargau rinkdamas kilometrus ir rašydamas magistrinį, balandį dar susirgau, tai po viso to atsigauti pradėjau tik birželio viduryje apkarpydamas kilometražą ir stengdamasis pasiruošti bent Lietuvos čempionatui. Na iš esmės planas pavyko LR pirmenybėse atbėgau trečias, tačiau ten tebėgau 3km, o čia 21km ir tai visai skirtingi dalykai. Nežinau, gal yra žmonių, treniruočių sistemų, kad vieną savaitę prabėgus 3km kitą savaitę gerai bėgtum 21km - aš puikiai žinau savo pavyzdžiu, kad bent vieną iš jų ,,plauksiu". Ankstesniais metais po LR čempionato būdavo dar dvi, kartasi net trys savaitės, per kurias kiek pabėgiojus ilgesnių bėgimų dar pavykdavo bent vidutiniškai prabėgti, o šiemet tik savaitė... Taigi puikiai žinojau, kad nieko gero neprabėgsiu, bet reikėjo bent jau pabandyti ir tuo įsitikinti arba paneigti.
Apšilimą pradėjau prieš 40min ir iš karto pajutau, kad nieko nebus... Nors kojos ir buvo lengvos, bet pakeltos rankos bėgant man iš karto duoda signalą, kad jau negerai... Įvykiai po starto tai gana greitai patvirtino... Pirmas km per 3,18 ir jau nelengva - prieš keletą metų pradėdavau iš 3,10 ir nesunku būdavo. Pirmą ratą prabėgau grupėje su pažįstamais lietuviais, o po to pradėjo byrėti grupelė - paleidau pirmuosius, kiti nuo manęs atsileido ir taip žiūriu, kad bėgu vienas, o tempas krenta ir nieko negaliu padaryti... Daug posūkių, senas naujai sudėtas akmenų grindinys prieš tiltą ir per patį tiltą gadino tiek nuotaiką tiek laiką, tiesiog pyktis ėmė, kai kojos kraiposi į visas puses, o jas dar ir taip skauda. Diena karšta, tikriausiai virš 30C pavėsyje, o vietomis mieste jokio vėjo ir ant saulės, oro trūksta, gerklė džiūna, koją skauda, o jau antrame rate bėgau beveik sausas, t.y. neprakaituodamas, ėmė vietomis šaltis krėsti - matyt jau perkaitau ir organizatorių parūpinti vandens punktai tikrai padėjo, kaip ir gyventojų aplaistymai vandeniu šulinio vandeniu žarna... Pasivijo ir veteranai, o man galvoje mintis tik pabaigti, tiesa pamatęs už nugaros netolumoje pažįstamą lieuvį nusprendžiau, kad šiam jau nereikia pasiduoti ir išlaikiau taip iki finišo. Užkabino medalį, davė vandens stiklinę, maudė kojas, skaudėjo nugarą, vienu metu ėmė dingti garsas ir net vaizdas, bet greitai praėjo prisėdus. Sėdžiu, geriu vandenį, silpna, dar kiek pavaikštau pažiūrėti kaip kolegoms sekasi, užkabina dar vieną dalyvio medalį (matyt per klaidą, nes jau gavau savo)... Sulaukiu kitų, nueinu iki mašinos, pasiimu daiktus ir einu į dušą, bet mažai jis tepadeda ir nuovargis vis jaučiasi. Pasiimu maisto talonų ir einu laukti savo porcijos, kuri priklauso bėgimo dalyviui. Eilė didelė, ir kuo toliau, tuo silpniau darosi - tikriausiai ne nuo nuovargio, o dėl tų kavinės kvapų, net bloga pasidaro. Nueinu į šoną ir po truputį praeina šleikštulys, atsigeriu šaltos giros, kurią papildomai pirkau ir viskas ima gerėti. Pavalgau dešrelės su pomidorais - keista, kad o varžybų kartą dieną duoda tokį maistą, nors gal ir gerai - sako, kad po išgertuvių geriausiai valgyti riebų maistą, gal ir čia panašiai yra?.. dar pasižiūriu į protokolą - atbėgau 17-as per 1,18,24. Labai silpnai, tikriausiai lėčiausiais mano pusmaratonis, bet viskas dėsninga: jau keturi metai rezultatai eina žemyn kaip ir pati savijauta blogyn... Ir iš esmės viskas prasidėjo kai pakeičiau treniruočių sistemą, kurios nuo rudens reikės atsisakyti ir ją pakeisti.
Na bet jau laikas kelionei namo, ir atgal sugalvojau keliauti kitu keliu, kiek trumpesniu. Pradžia gera - Skrunda, o po to prasidėjo linksmybės, tiksliau vieškelis. Na ir teko pavažiuoti kokį 15km žvyru - įdomus jausmas, mašina labai įdomiai slysta, po truputį reikia ,,gaudyti". Žinoma po tokios kelionės reikės nuplauti ją, tuo labiau, kad kitą savaitę varysiu techninei apžiūrai.
Taigi reziumė: renginys kaip visada organizuotas puikiai, kaip visada pragariškas oras ir sunki trasa bei mano silpnas pasiruošimas šiai dienai. Finansinis minusas įvertinanat kelionės išlaidas (dar gerai, kad startinio nereikėjo mokėti), o gavau marškinėlius, pavalgyti ir medalį dalyviui. Žinoma emocijos ir puiki treniruotė, parodžiusi pasiruošimo lygį. Na bet dar turiu mėnesį iki Vilniaus maratono, gal dar ką pasiruošiu jam, nors bus sunkoka...
2009-08-03
LR čempionatas
Taip palengva atėjo ir Lietuvos lengvosios atletikos čempionatas, labai vėlai šiemet rugpjūčio 1-2 dienomis. Įvertinant tai, kad suaugusiems paskutinės varžybos buvo tik birželio 5-6 susidaro labai jau ilgas tarpas be varžybų... Žinoma buvo jaunimo čempionatas birželio viduryje, buvo Sūduvos taurė liepos pradžioje, buvo ir keli miestų čempionatai, bet dėl įvairių aplinkybių teko šias varžybas praleisti: tai dalyvavau kitose varžybose plente, tai buvai visiškai ,,sėdęs" ir nebenorėjau niekur startuoti, tai tiesiog nebuvo ką bėgti arba viskas iš karto... Na man kaip man, aš radau varžybų plentu, o štai vidutiniokai taip ir buvo be startų kone du mėnesius, nors kiek čia bėra sportuojančių, ypač vasarą...
Visą laiką iki pat šeštadienio kokios 16 nežinojau, ką bėgsiu, mat neturėjau įvykdęs normatyvo ant 3000m kl/b, nes tiesiog nebėgau: per studentų pirmenybės nes buvau Kaune pas magistrinio vadovę, per LAF taurę nes skaudėjo koją ir pasirinkau 3000m lygų, kadjos nevarginti dar daugiau, per Sūduvos taurę nes jau buvau išsekęs po birželio varžybų maratono... Taigi galėjau bėgti 10 000m, nes nereikėjo normatyvo arba 5000m, kur patekau su paskutiniu laiku, bet viskas išsisprendė gerai ir man leido bėgti kliūtis, nors kaip supratau ir ne itin noriai. Taigi prasibėgau pramankštą Ąžuolyne, pagreitėjau apšilimo stadione ir pažiūrėjau 10 000km: gal ir gerai, kad nebėgau - gal ir būčiau atbėgęs 4-as, bet ir tai jei būtų viskas gerai, o apie prizininkus kažin ar būčiau...
Vakare pažiūrėjau siaubo filmą, iki varžybų dar du - šiaip pastaruoju metu kažkodėl traukia ant ,,siaubiakų". Prieš varžybas gal ir gerai - adrenalinas, stresas ir pan. teoriškai turėtų padėti :)
Taigi padariau apšilimą kartu su būsimais priešininkais, nors šiaip mėgstu vienas bėgioti. Savijauta keistoka buvo: lyg ir gerai bėgasi, lengvai, bet kažkas maudžia, pykina, o kiek pagreitinus kvėpuojasi sunkiai. Na bet prieš startą daug pojūčių atsiranda iš jaudulio daugiausiai, o jis tą dieną labai didelis buvo: šiaip ar taip kasmet tapdavau LR pirmenybių prizininku, o šiemet buvo pakankamai reali grėsmė pažeisti šią tradiciją.
Startas. Ir iš karto atsidūriau ,,dėžutėje"... Tempas žemas, man tas negerai, nes nesu greitas finiše. Po kelių kliūčių išeinu į antrą - trečią taką ir bandau lįsti į priekį ir ,,duoti anglių", bet vandens duobė, o aš visai pamiršau kaip per ją šokti per metus, nuo praėjusio LR čempionato nebėgau kliūčių... ,,Susimaunu", t.y. nušoku ant abiejų kojų ir vėl tenką vytis grupę... Antras ratas vėl panašus: bandau eiti į priekį, bet nieko nesigauna, lyg ir lėtas tempas, bet eiti į priekį neišeina... Pagaliau vienas priešininkų paidina tempą ir grupė bemat suskyla, visi atranda savo vietą ir nebėra grūsčių prie kliūčių. Bėgu trečias, bandau laikytis bėgančių priekyje, bet neišeina - lyg ir galiu vytis, yra sveikatos, lyg ir kyla kojos, bet tolyn ir tolyn jie... Na bet gerai, kad ir nuo manęs visi gale tolyn. Taip stabiliai laikau priekyje juos, kol pradeda finišuoti. Žinau, kad nebepavysiu, manęs taip pat, dabar svarbiausia niekur neužkliūti, nenugriūti ar dar kokios nesąmonės nepadaryti, kas jau buvo kartą ir tada gerą mėnesį ir vaikščioti nešlubuodamas negalėjau... Dėl to atsargumo kiek krenta tempas, galbūt kiek ir vejasi iš galo, bet finišas... Atbėgau trečias, vėl Lietuvos čempionato medalis, vėl bronza. Puiku, metai blogi, bet dar netragiški. Gegužę jau galvojau, kad viskas bus šiemet, ,,sėsiu" giliai ir neatsigausiu iki čempionato, bet spėjau atsigauti iki pakankamos formos.
Dar pažiūrėjau 5000m - prizininku nebūčiau buvęs, o kažkada, kai buvau geroje formoje abiejose rungtyse būdavau prizininku... Negerai, reikės daryti išvadas...
Šiaip labai mažai dalyvių čempionate ir rezultatai ne itin aukšti, gal dar ir dėl stadiono dangos: kažkokia sugerianti ir slopinanti energiją, judesius, atsipyrimo visai nėra, tarsi kempine bėgtum...
Važiavome namo vėl su nuotykiais: sugedo autobusas eilinį kartą, tiesiog nebeužsivedė, tai teko stumti, o kauniečiai labai smagiai juokėsi iš tokio vaizdelio, kaip koks 15 vaikinų bando ,,užstumti" autobusą :) Na bet ne naujiena Šiauliams gauti tokį autobusą, kuris genda kelionėje :)
Visą laiką iki pat šeštadienio kokios 16 nežinojau, ką bėgsiu, mat neturėjau įvykdęs normatyvo ant 3000m kl/b, nes tiesiog nebėgau: per studentų pirmenybės nes buvau Kaune pas magistrinio vadovę, per LAF taurę nes skaudėjo koją ir pasirinkau 3000m lygų, kadjos nevarginti dar daugiau, per Sūduvos taurę nes jau buvau išsekęs po birželio varžybų maratono... Taigi galėjau bėgti 10 000m, nes nereikėjo normatyvo arba 5000m, kur patekau su paskutiniu laiku, bet viskas išsisprendė gerai ir man leido bėgti kliūtis, nors kaip supratau ir ne itin noriai. Taigi prasibėgau pramankštą Ąžuolyne, pagreitėjau apšilimo stadione ir pažiūrėjau 10 000km: gal ir gerai, kad nebėgau - gal ir būčiau atbėgęs 4-as, bet ir tai jei būtų viskas gerai, o apie prizininkus kažin ar būčiau...
Vakare pažiūrėjau siaubo filmą, iki varžybų dar du - šiaip pastaruoju metu kažkodėl traukia ant ,,siaubiakų". Prieš varžybas gal ir gerai - adrenalinas, stresas ir pan. teoriškai turėtų padėti :)
Taigi padariau apšilimą kartu su būsimais priešininkais, nors šiaip mėgstu vienas bėgioti. Savijauta keistoka buvo: lyg ir gerai bėgasi, lengvai, bet kažkas maudžia, pykina, o kiek pagreitinus kvėpuojasi sunkiai. Na bet prieš startą daug pojūčių atsiranda iš jaudulio daugiausiai, o jis tą dieną labai didelis buvo: šiaip ar taip kasmet tapdavau LR pirmenybių prizininku, o šiemet buvo pakankamai reali grėsmė pažeisti šią tradiciją.
Startas. Ir iš karto atsidūriau ,,dėžutėje"... Tempas žemas, man tas negerai, nes nesu greitas finiše. Po kelių kliūčių išeinu į antrą - trečią taką ir bandau lįsti į priekį ir ,,duoti anglių", bet vandens duobė, o aš visai pamiršau kaip per ją šokti per metus, nuo praėjusio LR čempionato nebėgau kliūčių... ,,Susimaunu", t.y. nušoku ant abiejų kojų ir vėl tenką vytis grupę... Antras ratas vėl panašus: bandau eiti į priekį, bet nieko nesigauna, lyg ir lėtas tempas, bet eiti į priekį neišeina... Pagaliau vienas priešininkų paidina tempą ir grupė bemat suskyla, visi atranda savo vietą ir nebėra grūsčių prie kliūčių. Bėgu trečias, bandau laikytis bėgančių priekyje, bet neišeina - lyg ir galiu vytis, yra sveikatos, lyg ir kyla kojos, bet tolyn ir tolyn jie... Na bet gerai, kad ir nuo manęs visi gale tolyn. Taip stabiliai laikau priekyje juos, kol pradeda finišuoti. Žinau, kad nebepavysiu, manęs taip pat, dabar svarbiausia niekur neužkliūti, nenugriūti ar dar kokios nesąmonės nepadaryti, kas jau buvo kartą ir tada gerą mėnesį ir vaikščioti nešlubuodamas negalėjau... Dėl to atsargumo kiek krenta tempas, galbūt kiek ir vejasi iš galo, bet finišas... Atbėgau trečias, vėl Lietuvos čempionato medalis, vėl bronza. Puiku, metai blogi, bet dar netragiški. Gegužę jau galvojau, kad viskas bus šiemet, ,,sėsiu" giliai ir neatsigausiu iki čempionato, bet spėjau atsigauti iki pakankamos formos.
Dar pažiūrėjau 5000m - prizininku nebūčiau buvęs, o kažkada, kai buvau geroje formoje abiejose rungtyse būdavau prizininku... Negerai, reikės daryti išvadas...
Šiaip labai mažai dalyvių čempionate ir rezultatai ne itin aukšti, gal dar ir dėl stadiono dangos: kažkokia sugerianti ir slopinanti energiją, judesius, atsipyrimo visai nėra, tarsi kempine bėgtum...
Važiavome namo vėl su nuotykiais: sugedo autobusas eilinį kartą, tiesiog nebeužsivedė, tai teko stumti, o kauniečiai labai smagiai juokėsi iš tokio vaizdelio, kaip koks 15 vaikinų bando ,,užstumti" autobusą :) Na bet ne naujiena Šiauliams gauti tokį autobusą, kuris genda kelionėje :)
2009-07-28
Kelionė Šiauliai - Kose
Sekmadienio rytas, 6,45 pabudau ir prabėgau 10km, nes žinojau, kad tą dieną daugiau nebeturėsiu progos prasimankštinti. Pavalgiau, prisipyliau pilną baką degalų ir nuvažiavau į Šiaulių geležinkelio stotį, kur atvyko viena iš kelionės dalyvių. Taip jau būna dažniausiai, kad tie, kas gyvena toliausiai atvyksta pirmiausiai. Dar kiek pridėję maisto prie pusryčių palaipsniui sulaukėm ir kitų kelionės dalyvių ir 9,13 pajudėjom. Kelionė nusimatė ilga, reikėjo pravažiuoti visą Latviją ir didžiąją dalį Estijos - galutinis kelionės tikslas buvo Kose miestelis. Keista, kad toks mažas miestelis su berods tik 3000 gyventojų pernai pasistatė šiuolaikinį stadioną (tiesa su 4 bėgimo takais), į kurį varžytis atvyksta tokios žvaigždės kaip diskininkai Kanteris, Tamertas, o ir šiaip varžybų lygis pakankamai aukštas.
Taigi kelionės pradžia kaip ir gera buvo, bet tik iki Joniškio, kur vyko kelio remontai - kelias toks, kad daugelis vieškelių geresni, bet gerai, kad dar ne tokia jau ilga atkarpa. Latvijos siena ir keliai iš karto pasikeitė: visas plentas tarsi pridrabstytas asfalto krūvelių, tarsi kokie ypatingi kurmiai būtų išrausę kelią. Jau galvojau prakeiksiu Latvijos kelius, bet tai buvo tik pasienis - vėliau tikrai gerai sutvarkyti pasirodė, gal todėl, kad važiavau vos ne jų magistrale. Nevažiavau per Rygą - su mano vairavmo sugebėjimais ir ne itin greita reakcija bei kamščiais mieste žymiai prasmingiau buvo važiuoti aplinkeliu ir tie papildomi 20km nepasirodė labai jau daug. Nuorodos sudėtos pakankamai gerai, nereikėjo spėlioti kur sukti, gal dar padėjo ir tai, kad buvau susižiūrėjęs žemėlapyje kur važiuoti. Tiesa keik nepatiko šviesoforai - tik įsibėgėji ir stok, nes raudona užsidega, o su mano maža mašina tokie sustojimai ir vėl įsibėgėjimas nuo nulio su pilnu ekipažu nėra taip jau lengva...
Na bet aplinkelis baigėsi ir kelionė link Talino tęsėsi. Gražus kelias - toks pajūrio miškas aplinkui, o vietomis ir jūra matosi. Taip apie 12 ir sustojau kiek į aikštelę jau netoli Estijo sienos - keleiviai iki to laiko visą laiką miegojo ar bent stengėsi miegoti, šiaip ar taip važiuojant miegas visada ima. Kiek užkandę ir pamankštinę kaulus (o to tikrai reikėjo, nes sėdėti bent porą valandų vienoje pozicijoje nėra lengva, tuo labiau, kad kone nuolat reikia sekti aplinką. Keleiviams kiek lengviau, jie nors pasisukti gali, pakeisti poziciją) važiavome toliau.
Na štai prasidėjo ir Estija. Nežinau kodėl, bet tik įvažiavus į kitą šalį iš karto tai pasijaučia: kelias, medžiai, net pievos skiriasi... Pirmas įspūdis, kad tai jau užsienis, mat tarp Latvijos ir Lietuvos tokio didelio skirtumo nėra, gal todėl, kad giminingos tautos esam?..
Iki Piarnu viskas buvo aišku, o paskui galėjo rinktis iš 2 kelių. Šiaip jų ilgiai beveik vienodi, tai nusprendžaiu vienu nuvažiuoti, kitu parvažiuoti. Taigi į priekį judėjau toliau link Talino tuo pačiu keliu nuo Rygos. Kažkaip ta atkarpa labiausiai ir vertė nuobodžiauti, gal todėl, kad jau pradėjo jaustis kelionės nuovargis. bet pagaliau privažiavau posūkį ir išsukau iš magistralinio į regioninį. Čia jau įdomiau pasidarė - ir posūkių atsirado, ir kalnų ir šiaip gražiau, o tai tiesiai visada važiuojant jau ir ,,ant miego traukia". Šis kelias buvo artimesnis, bet kiek klaidesnis ir dar prieš kelionę sakiau, kad jei klaidžiosim, tai tik Estijoje. Na kie kir paklaidžiojom, bet labai nedaug - matyt tiesiog ,,pražioplinau" vieną posūkį, o paskui jau kelis kartus sustojau, pažiūrėjau į žemėlapį ir vėl tęsiau kelionę. na iš esmės radau naują kelią :) Žinoma kol jį radau suskua kokius 5 papildomus kilometrus, bet tai visai nedaug.
Tik įvažiavę į miestelį radome nuorodą į stadioną, nors aš labiausiai ir bijojau, kad jame daug blaškysiuos. Bet nereikėjo - buvo nuorodos, o ir pats miestelis buvo itin mažas, tikrai tikėjausi didesnio. Vietoje buvome 15,28, taigi kelionė užtruko 6,15. Nemažai. Tiek ilgai dar niekada nebuvau važiavęs.
Kadangi dalyviai čia jau buvo ne pirmą kartą, patys susirado kur atsiimti numerius ir pan. Šiaip į stadioną įeiti kaina buvo 50 estiškų kronų, tai kiek daugiau nei 10 litų. Stadione jų buvo bent pora šimtų, o Lietuvoje už dyką varžybos ir tai pašalinių žiūrovai vienetai... Žinoma Kanteris, Tamertas ir kiti garsūs vardai pritraukė žmonių, kaip panašiai sutraukia ir Alekna, kai tik dalyvauja ir gerai tai išreklamuoja. Na bet praėjau be mokesčio į stadioną - ,,prisitryniau" prie dalyvių :)
Startas turėjo būti 17,15 moterims ir 17,25 vyrams, bet vėlavo kokias 15 minučių. visi kaip tik bėgo 800m - tai buvo ilgiausia rungtis varžybose. Dabar apskritai pastebima tendencija, kad po truputį iš stadionų ,,išstumiamos" ilgų nuotolių rungtys - man tai visai nepatinka, bet kas čia manęs klausia... Trumpos rungtys daugeliui žiūrovų labiau patinka: tai kaip greitas maistas - greitai suvartojai (pažiūrėjai) ir viskas baigta, niekas nebenori ilgai žiūrėti į varžybas, visi kažkur skuba...
Varžybos susiklostė gana skirtingai - vieniems gerai, kitiems ne itin, bet nugalėtojų iš ekipažo buvo du iš trijų. Už tai žinoma ir apdovanojimas ir jau galėjo ruoštis ir kelionei atgal. O visi labai skubėjo - daugiausiai į darbus. taigi ilgai ,,netempdami gumos" apie 18,30 išvažiavome, tik šįkart kitu keliu, mažiau klaidžiu. Tai jau kone Estijos greitkelis Talinas - Tartu. Pakeliui dar užsipyliau benzino, nes jau reikėjo - tiesiog bakas artėjo netoli dugno. Dėl to teko sustoti kažkokioje neaiškioje degalinėje, nors kaip pasirodo už kokių 10 km buvo ir Neste ir Statoil... O benzinas ten ryškiai pigesnis - jei Lietuvoje su visomis nuolaidų kortelėmis gaunu po 3,53, tai ten apie 3,23... Bravo Lietuvai už pakeltus akcizus, bravo ,,Mažeikių naftai" už pigesnį benziną kaimynams ir žinoma bravo Lietuvos degalinėms už didelę pelno maržą...
iš vieno greitkelio pasukau į kitą, link Piarnu. Tikėjau, kad čia jau gerai ir greitai pavažiuosiu, bet deja... Vietomis remontai, vietomis šiaip pristata ženklų 30, o policijos niekur tiek nemačiau kaip tą vakarą, o viena dar gerus 10 km sekė iš paskos... na bet lyg ir viskas baigėsi gerai :)
Dar labai užnervino kelio darbai netoli Piarnu - palyginus su tuo, kas buvo prie Joniškio, tai lietuviškas remontas atrodė kaip greitkelis :) na bet gerai bent tai, kad atkarpa labai trumpa buvo. Pirnu buvo dar viena vieta, kur kiek paklaidžiojau - šiaip gražus miestas, bet ženklų tikrai galėtų susidėti su kryptimis. Bet nedaug klaidžiojom, kompanijo po varžybų buvo žymiai šnekesnė ir atsipalaidavusi bei padėjo greičiau susiorientuoti.
Baigėsi Estija, o Latvijoje pradėjo temti. Labai nemalonu važiuoti tamsoje, ypač kai koks idiotas blizgina į akis ir dar iš galo į veidrodėlius ilgomis šviesomis... Nors šiaip reikia pasakyti, kad latvių važiavimo kultūra žymiai aukštesnė kiek teko pastebėti - jei tik nori lenkti iš karto pasitraukia į šoną, net parodo, kada galima lenkti - Lietuvoje to dar neteko patirti...
Važiuoti naktį yra sunku, o jei dar rūkas ir dar nuovargis ir miegas ima, tai iš viso ne kas... Na bet nieko, kelionė artėjo prie pabaigos tuo pačiu keliu tik į kitą pusę. Taip pravažiavome ir Rygos aplinkelį, ir pasienį ir Joniškį, kol pagaliau atsidūrėme Šiauliuose. Namuose buvau 00,45, vėl apie 6,15, tagi iš viso kelionėje už vairo praleidau 12,5 valandos. Kritau miegoti, bet miegas kažkoks negilus ir nesaldus buvo - gal dėl nuovargio, gal dėl maisto trūkumo, nes per tą dieną tesuvalgiau keletą bananų, šokoladą ir pagėriau mineralio vandens bei giros. Nors kelionėse daug valgyti nėra gerai, bet mažai taip pat tikriausiai...
Apskritai pavargau gana stipriai - prieš kelionę mažesnio nuovargio tikėjausi. Įspūdžių taip pat kiek daugiau tikėjausi, bet išėjo gryna darbo diena. Žinoma šiek tiek papildžiau savo bedarbio kišenę pajamomis, bet prieš kitą tokią kelionę dar gerai pagalvočiau, ar verta važiuoti. O ir šis kartas buvo tiks kone atsitiktinis - tiesiog tie, kas paprastai važiuoja negalėjo, tai tapau tokiu savotišku ,,gelbėjimosi ratu"
Taigi kelionės pradžia kaip ir gera buvo, bet tik iki Joniškio, kur vyko kelio remontai - kelias toks, kad daugelis vieškelių geresni, bet gerai, kad dar ne tokia jau ilga atkarpa. Latvijos siena ir keliai iš karto pasikeitė: visas plentas tarsi pridrabstytas asfalto krūvelių, tarsi kokie ypatingi kurmiai būtų išrausę kelią. Jau galvojau prakeiksiu Latvijos kelius, bet tai buvo tik pasienis - vėliau tikrai gerai sutvarkyti pasirodė, gal todėl, kad važiavau vos ne jų magistrale. Nevažiavau per Rygą - su mano vairavmo sugebėjimais ir ne itin greita reakcija bei kamščiais mieste žymiai prasmingiau buvo važiuoti aplinkeliu ir tie papildomi 20km nepasirodė labai jau daug. Nuorodos sudėtos pakankamai gerai, nereikėjo spėlioti kur sukti, gal dar padėjo ir tai, kad buvau susižiūrėjęs žemėlapyje kur važiuoti. Tiesa keik nepatiko šviesoforai - tik įsibėgėji ir stok, nes raudona užsidega, o su mano maža mašina tokie sustojimai ir vėl įsibėgėjimas nuo nulio su pilnu ekipažu nėra taip jau lengva...
Na bet aplinkelis baigėsi ir kelionė link Talino tęsėsi. Gražus kelias - toks pajūrio miškas aplinkui, o vietomis ir jūra matosi. Taip apie 12 ir sustojau kiek į aikštelę jau netoli Estijo sienos - keleiviai iki to laiko visą laiką miegojo ar bent stengėsi miegoti, šiaip ar taip važiuojant miegas visada ima. Kiek užkandę ir pamankštinę kaulus (o to tikrai reikėjo, nes sėdėti bent porą valandų vienoje pozicijoje nėra lengva, tuo labiau, kad kone nuolat reikia sekti aplinką. Keleiviams kiek lengviau, jie nors pasisukti gali, pakeisti poziciją) važiavome toliau.
Na štai prasidėjo ir Estija. Nežinau kodėl, bet tik įvažiavus į kitą šalį iš karto tai pasijaučia: kelias, medžiai, net pievos skiriasi... Pirmas įspūdis, kad tai jau užsienis, mat tarp Latvijos ir Lietuvos tokio didelio skirtumo nėra, gal todėl, kad giminingos tautos esam?..
Iki Piarnu viskas buvo aišku, o paskui galėjo rinktis iš 2 kelių. Šiaip jų ilgiai beveik vienodi, tai nusprendžaiu vienu nuvažiuoti, kitu parvažiuoti. Taigi į priekį judėjau toliau link Talino tuo pačiu keliu nuo Rygos. Kažkaip ta atkarpa labiausiai ir vertė nuobodžiauti, gal todėl, kad jau pradėjo jaustis kelionės nuovargis. bet pagaliau privažiavau posūkį ir išsukau iš magistralinio į regioninį. Čia jau įdomiau pasidarė - ir posūkių atsirado, ir kalnų ir šiaip gražiau, o tai tiesiai visada važiuojant jau ir ,,ant miego traukia". Šis kelias buvo artimesnis, bet kiek klaidesnis ir dar prieš kelionę sakiau, kad jei klaidžiosim, tai tik Estijoje. Na kie kir paklaidžiojom, bet labai nedaug - matyt tiesiog ,,pražioplinau" vieną posūkį, o paskui jau kelis kartus sustojau, pažiūrėjau į žemėlapį ir vėl tęsiau kelionę. na iš esmės radau naują kelią :) Žinoma kol jį radau suskua kokius 5 papildomus kilometrus, bet tai visai nedaug.
Tik įvažiavę į miestelį radome nuorodą į stadioną, nors aš labiausiai ir bijojau, kad jame daug blaškysiuos. Bet nereikėjo - buvo nuorodos, o ir pats miestelis buvo itin mažas, tikrai tikėjausi didesnio. Vietoje buvome 15,28, taigi kelionė užtruko 6,15. Nemažai. Tiek ilgai dar niekada nebuvau važiavęs.
Kadangi dalyviai čia jau buvo ne pirmą kartą, patys susirado kur atsiimti numerius ir pan. Šiaip į stadioną įeiti kaina buvo 50 estiškų kronų, tai kiek daugiau nei 10 litų. Stadione jų buvo bent pora šimtų, o Lietuvoje už dyką varžybos ir tai pašalinių žiūrovai vienetai... Žinoma Kanteris, Tamertas ir kiti garsūs vardai pritraukė žmonių, kaip panašiai sutraukia ir Alekna, kai tik dalyvauja ir gerai tai išreklamuoja. Na bet praėjau be mokesčio į stadioną - ,,prisitryniau" prie dalyvių :)
Startas turėjo būti 17,15 moterims ir 17,25 vyrams, bet vėlavo kokias 15 minučių. visi kaip tik bėgo 800m - tai buvo ilgiausia rungtis varžybose. Dabar apskritai pastebima tendencija, kad po truputį iš stadionų ,,išstumiamos" ilgų nuotolių rungtys - man tai visai nepatinka, bet kas čia manęs klausia... Trumpos rungtys daugeliui žiūrovų labiau patinka: tai kaip greitas maistas - greitai suvartojai (pažiūrėjai) ir viskas baigta, niekas nebenori ilgai žiūrėti į varžybas, visi kažkur skuba...
Varžybos susiklostė gana skirtingai - vieniems gerai, kitiems ne itin, bet nugalėtojų iš ekipažo buvo du iš trijų. Už tai žinoma ir apdovanojimas ir jau galėjo ruoštis ir kelionei atgal. O visi labai skubėjo - daugiausiai į darbus. taigi ilgai ,,netempdami gumos" apie 18,30 išvažiavome, tik šįkart kitu keliu, mažiau klaidžiu. Tai jau kone Estijos greitkelis Talinas - Tartu. Pakeliui dar užsipyliau benzino, nes jau reikėjo - tiesiog bakas artėjo netoli dugno. Dėl to teko sustoti kažkokioje neaiškioje degalinėje, nors kaip pasirodo už kokių 10 km buvo ir Neste ir Statoil... O benzinas ten ryškiai pigesnis - jei Lietuvoje su visomis nuolaidų kortelėmis gaunu po 3,53, tai ten apie 3,23... Bravo Lietuvai už pakeltus akcizus, bravo ,,Mažeikių naftai" už pigesnį benziną kaimynams ir žinoma bravo Lietuvos degalinėms už didelę pelno maržą...
iš vieno greitkelio pasukau į kitą, link Piarnu. Tikėjau, kad čia jau gerai ir greitai pavažiuosiu, bet deja... Vietomis remontai, vietomis šiaip pristata ženklų 30, o policijos niekur tiek nemačiau kaip tą vakarą, o viena dar gerus 10 km sekė iš paskos... na bet lyg ir viskas baigėsi gerai :)
Dar labai užnervino kelio darbai netoli Piarnu - palyginus su tuo, kas buvo prie Joniškio, tai lietuviškas remontas atrodė kaip greitkelis :) na bet gerai bent tai, kad atkarpa labai trumpa buvo. Pirnu buvo dar viena vieta, kur kiek paklaidžiojau - šiaip gražus miestas, bet ženklų tikrai galėtų susidėti su kryptimis. Bet nedaug klaidžiojom, kompanijo po varžybų buvo žymiai šnekesnė ir atsipalaidavusi bei padėjo greičiau susiorientuoti.
Baigėsi Estija, o Latvijoje pradėjo temti. Labai nemalonu važiuoti tamsoje, ypač kai koks idiotas blizgina į akis ir dar iš galo į veidrodėlius ilgomis šviesomis... Nors šiaip reikia pasakyti, kad latvių važiavimo kultūra žymiai aukštesnė kiek teko pastebėti - jei tik nori lenkti iš karto pasitraukia į šoną, net parodo, kada galima lenkti - Lietuvoje to dar neteko patirti...
Važiuoti naktį yra sunku, o jei dar rūkas ir dar nuovargis ir miegas ima, tai iš viso ne kas... Na bet nieko, kelionė artėjo prie pabaigos tuo pačiu keliu tik į kitą pusę. Taip pravažiavome ir Rygos aplinkelį, ir pasienį ir Joniškį, kol pagaliau atsidūrėme Šiauliuose. Namuose buvau 00,45, vėl apie 6,15, tagi iš viso kelionėje už vairo praleidau 12,5 valandos. Kritau miegoti, bet miegas kažkoks negilus ir nesaldus buvo - gal dėl nuovargio, gal dėl maisto trūkumo, nes per tą dieną tesuvalgiau keletą bananų, šokoladą ir pagėriau mineralio vandens bei giros. Nors kelionėse daug valgyti nėra gerai, bet mažai taip pat tikriausiai...
Apskritai pavargau gana stipriai - prieš kelionę mažesnio nuovargio tikėjausi. Įspūdžių taip pat kiek daugiau tikėjausi, bet išėjo gryna darbo diena. Žinoma šiek tiek papildžiau savo bedarbio kišenę pajamomis, bet prieš kitą tokią kelionę dar gerai pagalvočiau, ar verta važiuoti. O ir šis kartas buvo tiks kone atsitiktinis - tiesiog tie, kas paprastai važiuoja negalėjo, tai tapau tokiu savotišku ,,gelbėjimosi ratu"
2009-07-25
Krizinis Medininkų estafetinis bėgimas
2009 liepos 25 5.30 teko keltis ir susikrovus visą mantą varžyboms, kurią jau buvau susiruošęs iš vakaro, pradėti kelionę į Vilnių. Iš pradžių po gana ilgoko laiko tarpo pasinaudojau viešuoju transportu - nuo to laiko, kai nusipirkau savo automobilį tai labai retai vyksta, iš esmės tik tokiais atvejais. Nors atvykau kelios minutės iki sutarto laiko nieko dar nebuvo - taip nejauku pasidarė: gal ką supainiojau, gal ne ta valanda, vieta ar diena?.. Bet neilgai šį kartą taip teko svarstyti - atėjo vienas, o visi kiti jau atvažiavo su treneriu (prieš tai atvykę pas jį iš gana skirtingų kraštų - varara, studentai grįžta į gimtines pas tėvus), štai kodėl nieko ir nebuvo toje vietoje...
Išvažiavom apie 6.40 ir kadangi šiąnakt blogai miegojau (taip, siaubo filmai prieš miegą nepadeda miegoti, nepadeda :), o be to kone visą savaitę kažkas negerai su virškinimu...), o be to dar mažai miegojau, tai pakeliui ,,nulūžau" sėdėdamas ir kiek pamiegojau :)
Pakeliui sustojome ir pasiskirstėme etapus - kaip paaiškėjo vėliau, ne pačiu geriausiu būdu... Nors gal tokios tebuvo galimybės - statyk kaip nori, jei jau tiek tegali atiduoti... O be to tikrai ne visi buvo tokios fizinės būklės kaip tarkim prieš mėnesį...
Atvykome į Vilnių gana anksti, bene 9.30, vieni pirmųjų. Užsiregistravome, ir laukėme kada išveš į etapus, bet šį kartą nuvežė iki pačių Medininkų memorialo - gražu iš organizatorių pusės, bet... Išvažiavome 10.45, o vietoje buvome 11.30 - 45 minutes važiavome 35 kilometrus...kam tai naudinga? Geriau jau atvežti į vietą ir tegul kas apžiūri memorialą, kas apšilimą daro... O dabar pirmam etapui apšilti teliko 30 minučių, iš kurių 10 pagerbimo ceremonija. O ką kitiems veikti? Pasiklausė poros kalbų ir išvežė į etapus. Kadangi man teko antrasis, tai gerai, kad dar pabėgiojau prie pirmo etapo vietos - į starto vietą išvežė po pirmo etapo starto ir vietoje buvome 12.07, t.y. 8 min iki starto... dar kiek pabėgiojau, pagreitėjau ir pasirodė ir mano atstovas - kiek atsilikęs nuo Vilniaus rinktinės (nors čia daugiau vos ne Lietuvos rinktinė), pasivadinusios Grigiškių ,,Šviesa". Na taip, kaip visada pradžią užbėgo, o pabaigą nuo jo nubėgo... Perėmiau lazdelę apie 7 sekundes minuse ir po 3km pavijau vilnietį - šiaip bėgosi gerai, net pats nustebau, nes visą savaitę ,,plaukiojau" ir tik ketvirtadienį jau išėjo normali treniruotė... Po to pabėgom kartu kilometrą, pabandžiau atsiplėšti, bet ne itin pavyko, nors jau ,,lūžinėjo" vietomis... Savo bėgimu buvau beveik patenkintas. Paskui nubėgau dar vieną etapą lengvai - man užteko, nors atsirado ir tokių, kurie bėgo iki finišo. Ten pakalbėjau su kito etapo dalyviais - pasirodo sudalyvavo avarijoje ir taip pat bėgo beveik be apšilimo - kažkoks ,,bulbašas" ,,užkišo" savo auto ir ,,dėjo ant stabdžių" - paskui reikėjo laukti, kol jie išsiaiškins...
Finišą pasiekėme po visko - atbėgome antri - jei būtų estafetė vykusi mėnesiu anksčiau būtume ir laimėję tikriausiai, bet būtų būtų...
Dar prieš startą žinojome (bent aš), kad piniginių prizų nebus, bet apdovaojimai pranoko lūkesčius: taurelė ir... viskas. Jei perani dar buvo atminimo dovanos kiekvienai komandai, medaliai, prizininkams diplomai - šiemet nieko... Net klubo vadovybei nėra ką parodyti - negi duoti vieno iš bėgusio dalyvio statulėlę?.. Pasigirdo net kalbų, kad daugiau nebevažiuos kai kurie, nes tipo ,,nieko babkių neduoda", bet ne pinigai esmė - kiek komandų net nepretenduoja į prizines vietas ir visada ,,eina minusą", bet važiuoja ir važiuoja. Iš kitos pusės dalyvauti norisi, kai renginys gerai suorganizuotas, o šiemet to trūko...
Apskritai renginys šiemet buvo panašus į savotišką balaganą - daug kas šaiposi iš Bernoto renginių, bet šis buvo visiška jo kopija, nors jo pačio ir nesimatė. Toks krizinis renginys - ant visko pataupė ir gana stipriai, kas atsiliepė visai renginio kokybei, kuri ankstesniais metais buvo žymiai aukštesne...
Išvažiavom apie 6.40 ir kadangi šiąnakt blogai miegojau (taip, siaubo filmai prieš miegą nepadeda miegoti, nepadeda :), o be to kone visą savaitę kažkas negerai su virškinimu...), o be to dar mažai miegojau, tai pakeliui ,,nulūžau" sėdėdamas ir kiek pamiegojau :)
Pakeliui sustojome ir pasiskirstėme etapus - kaip paaiškėjo vėliau, ne pačiu geriausiu būdu... Nors gal tokios tebuvo galimybės - statyk kaip nori, jei jau tiek tegali atiduoti... O be to tikrai ne visi buvo tokios fizinės būklės kaip tarkim prieš mėnesį...
Atvykome į Vilnių gana anksti, bene 9.30, vieni pirmųjų. Užsiregistravome, ir laukėme kada išveš į etapus, bet šį kartą nuvežė iki pačių Medininkų memorialo - gražu iš organizatorių pusės, bet... Išvažiavome 10.45, o vietoje buvome 11.30 - 45 minutes važiavome 35 kilometrus...kam tai naudinga? Geriau jau atvežti į vietą ir tegul kas apžiūri memorialą, kas apšilimą daro... O dabar pirmam etapui apšilti teliko 30 minučių, iš kurių 10 pagerbimo ceremonija. O ką kitiems veikti? Pasiklausė poros kalbų ir išvežė į etapus. Kadangi man teko antrasis, tai gerai, kad dar pabėgiojau prie pirmo etapo vietos - į starto vietą išvežė po pirmo etapo starto ir vietoje buvome 12.07, t.y. 8 min iki starto... dar kiek pabėgiojau, pagreitėjau ir pasirodė ir mano atstovas - kiek atsilikęs nuo Vilniaus rinktinės (nors čia daugiau vos ne Lietuvos rinktinė), pasivadinusios Grigiškių ,,Šviesa". Na taip, kaip visada pradžią užbėgo, o pabaigą nuo jo nubėgo... Perėmiau lazdelę apie 7 sekundes minuse ir po 3km pavijau vilnietį - šiaip bėgosi gerai, net pats nustebau, nes visą savaitę ,,plaukiojau" ir tik ketvirtadienį jau išėjo normali treniruotė... Po to pabėgom kartu kilometrą, pabandžiau atsiplėšti, bet ne itin pavyko, nors jau ,,lūžinėjo" vietomis... Savo bėgimu buvau beveik patenkintas. Paskui nubėgau dar vieną etapą lengvai - man užteko, nors atsirado ir tokių, kurie bėgo iki finišo. Ten pakalbėjau su kito etapo dalyviais - pasirodo sudalyvavo avarijoje ir taip pat bėgo beveik be apšilimo - kažkoks ,,bulbašas" ,,užkišo" savo auto ir ,,dėjo ant stabdžių" - paskui reikėjo laukti, kol jie išsiaiškins...
Finišą pasiekėme po visko - atbėgome antri - jei būtų estafetė vykusi mėnesiu anksčiau būtume ir laimėję tikriausiai, bet būtų būtų...
Dar prieš startą žinojome (bent aš), kad piniginių prizų nebus, bet apdovaojimai pranoko lūkesčius: taurelė ir... viskas. Jei perani dar buvo atminimo dovanos kiekvienai komandai, medaliai, prizininkams diplomai - šiemet nieko... Net klubo vadovybei nėra ką parodyti - negi duoti vieno iš bėgusio dalyvio statulėlę?.. Pasigirdo net kalbų, kad daugiau nebevažiuos kai kurie, nes tipo ,,nieko babkių neduoda", bet ne pinigai esmė - kiek komandų net nepretenduoja į prizines vietas ir visada ,,eina minusą", bet važiuoja ir važiuoja. Iš kitos pusės dalyvauti norisi, kai renginys gerai suorganizuotas, o šiemet to trūko...
Apskritai renginys šiemet buvo panašus į savotišką balaganą - daug kas šaiposi iš Bernoto renginių, bet šis buvo visiška jo kopija, nors jo pačio ir nesimatė. Toks krizinis renginys - ant visko pataupė ir gana stipriai, kas atsiliepė visai renginio kokybei, kuri ankstesniais metais buvo žymiai aukštesne...
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)