Rumšiškių 1/2 maratono

Iš tiesų šiose varžybose nesiruošiau iš anksto ar kaip nors specialiai: apskritai spalio mėnesį dar po Nidos 1/2 maratono kiek ilsėjausi, dariau lengvas treniruotes ir tik prieš pora savaičių pradėjau vėl rimčiau bėgioti po bėgimo Kelmėje. Dvi savaites rimtai, o šią jau kiek mažiau, kiek nuėmiau krūvius ir tiek. Dėl to visiškai nežinojau ko galiu tikėtis.
Atvykau į startą, užsiregistravau, dar keik pavaikščiojau po Rumšiškes ir prasidėjo varžybos: handikapo principu tam tikrais intervalais leisdavo dalyvius į trasą pagal amžių, lytį (tik įdomu, kodėl tokiais intervalais?), na o mus, pagrindinę amžiaus grupę paleido paskutinius ir visus turėjome ,,gaudyti", be to apdovanojo 10 pirmųjų finiše. Šiaip idėja labai gera ir bėgti įdomiau ir rezultatus galima taip geresnius pasiekti, juk neretai, ypač Lietuvoje, būna, kad vieni kitus puikiai žino ir tiesiog ,,sėdi už nugaros" laukdami finišo. Gal dėl to noro vytis pradžia ir buvo labai greita, dėl ko iš pradžių nesupratau, kodėl taip sunkiai bėgasi, bet kai pamačiau 1km laiką viskas tapo aišku. Po to žinoma kiek sumažinau tempą, ir jis per visą distanciją nedaug ir kito. O bėgti buvo įdomu: kone visą laiką kažką matai priekyje ir vis lenki ir lenki, ir ratu atsilikusį, o tiesioginį varžovą. Trasa taip pat pasitaikė įdomi: pirmi km labai kalnuoti, stačios pakalnės, stati kalnai, bet paskui kita dalis sąlyginai lygumos. Bėgosi tikrai neblogai, nors pabaigoje ar dėl šaltoko oro, ar dėl kalnų pakalnių, ar dėl silpnų kojų jau ėmė skaudėti raumenis ir teko kiek pakoreguoti bėgimą, kad nesutruktų raumenų, bet laikui tai turėjo ne tiek jau daug įtakos. Grynas laikas 1,13,27, šio sezono geriausias mano pasiekimas 1/2 maratono, atbėgau 8-as (pagal gryną laiką 5-as) - visai geros nuotaikos po bėgimo. Ir jei dar kiek pakentėjęs būčiau, gal kažkiek ir ,,miręs" ir iki 4-os galėjau ,,prisikasti", tetrūko 30 sekundžių, o pabaigoje jie jau artėjo. Na bet ir taip jau gerai, geriau nei anksčiau šiemet.
Apskritai bėgimas paliko neblogą įspūdį: įdomi trasa, pats handikapo principas, ne itin didelis starto mokestis, dovanėlės po bėgimo, arbata, košė, gerai kad pasisekė su oru, nelijo, nevėjuota, tiesa nebuvo kur nusiprausti, o laukti apdovanojimų taip pat prailgo, tuo labiau kad niekam neaišku kada jie bus ir visą laiką turi būti šalia, nors tuo metu galima būtų pasivaikščioti po Rumšiškes.

Bėgimas V. Rimkui atminti (Graužikai - Kelmė)

Tradiciškai spalio pabaigoje vykstu į šias varžybas - nuo pat jų atkūrimo 1997 metais nesu praleidęs nė vienerių, nepraleidau ir šiemet. Bėgimas skirtas V. Rimkui, kareiviui, per potvynį Rygoje išgelbėjusiam nemažai žmonių, bet pačiam neišsigelbėjusiam...
Kelmė nėra toli, maždaug maratonas nuo Šiaulių, be to šis bėgimas tampa tarsi savotišku žingsniu, slenksčiu, šuolių į naujo sezono pasiruošimą, nes paprastai spalio mėnuo man tampa kaip ir poilsinis ir nuo lapkričio prasideda rimtesnis darbas.
Taigi nuvykęs į Kelmę užsiregistravau, pasiėmiau numerį ir išbėgau daryti apšilimo, mat iš registracijos vietos autobusas visada veža į starto vietą ir paprastai ne tada, kada parašyta nuostatuose, dėl ko kyla nemažai sumaišties ir lieka nedaug laiko apšilimui. Kaip ir šiemet - išvežė 10 min anksčiau. Nuvažiavus dar kiek pabėgiojau, padariau mankštą, pagreitėjau ir greitai atėjo starto laikas. Bėgosi gana gerai - tolygiai, nors ne itin greitai, tiesiog dirbant. Pradžia pasirodė labai greita, po to ,,gaudžiau" ir pagavau keletą varžovų, o dar keli ,,prisikabino" už nugaros ir ilgokai laikėsi, kol likus iki finišo geram puskilometriui pradėjau finišuoti. Tada įvyko priešingai nei tikėjausi: abu besilaikę už nugaros labai stipriai pagreitėjo ir taip ir atbėgau 4-as. Retas atvejis, kai čia netampu prizininku, bet iš esmės tai tik moralinis aspektas, nes prizai čia labai minimalūs. Dar kiek pavaišino arbata, bet parbėgus po atsistatymo jos jau nė kvapo nebeliko.
Apskritai trasa kalnuota, man visai patinkanti, oras neblogas šiemet, organizacija kaip visada prastoka. Vienos iš tų varžybų, kuriose tik dalyvauji, tarsi gera treniruotė ir nesijaučia beveik jokio šventiškumo, organizatorių rūpestingumo ir nėra prizinio fondo: tiesiog paprastos tradicinės kaimo varžybos. Bet kuriuo atveju kitais metais vėl bėgsiu, vien dėl tradicijos, sezono pradžios pažymėjimo ir geografinės padėties.