Senvagė 2013

Tradiciškai balandžio viduryje organizuojamas bėgimas Panevėžyje, seniau ,,Berčiūnai - Panevėžys", pastaraisiais metais viskas persikėlė į Senvagę. Savotiškai tai bent jau man tampa pirmu sezono startu, žinoma neskaitant keleto bėgimų žiemą ar kovo pradžioje, kurie iš esmės skirti savikontrolei ir treniruočių nuobodulio prablaškymui.
Prisiregistravę Panevėžio manieže, sumokėje 5Lt startinį mokestį (suaugusieji) nuvykom į starto vietą - gana niūrokas vaizdelis matant patvinusį Nevėžį, dar leduotą Senvagę apsiniaukusiu ir vėjuotu oru. Nors šie prieš varžybas pagaliau atšilo, bet tai tapo kliuviniu: kadangi planuota trasa vingiavo palei Nevėžį, reikėjo porą kartų kirsti tiltą apačioje. Dėl polaidžio takai tose vietos tapo neperbėgami - žinoma jei būtų kokios ekstremalų varžybos visai įdomu šiems būtų rasti atkarpų iki kelių šalto sraunaus vandens, vietomis net nematant kelio, bet čia vis tik normalus tradicinis bėgimas. Taigi kone vietoje organizatoriams reikėjo keisti suplanuotą trasą 2 ratus po 5km į 10 ratų aplink Senvagę, kas sudarė apie 9,5km.
Oras varžybų dieną gana vėsokas, nors termometras ir nemažą pliusą rodė, palyginus su prieš tai buvusiomis dienomis. Vis tik šaltas vėjas darė savo ir dauguma nesiryžo dar bėgti su bėgimo šortais, todėl buvau vienas iš retų tipų, į kurį gana keistai skersavo dauguma, bet užbėgant įvykiams už akių galima pasakyti, kad sprendimas nebuvo blogas, nors pirmais km dar buvo abejonių ar ne per mažai prisirengiau.
Šiemet gana keistai mažai amžiaus grupių, tik trys, kaip ir distancijų. Žinoma teisėjams labai patogu, bet gal dėl to ir dalyvių ne per daugiausiai.
Taigi pagaliau startas ir negausi minia išsisklaidė. Iš karto ,,priskabinau" prie lyderių ir gana greitai likome trise, o po 4km vienas iš jų pabėgo. Likusius 4 ratus daugiau laikiausi už priešininko nugaros, vis dėlto pirmas startas po žiemos, ne itin lengva ,,prasimušti", bet likus porai ratų iki finišo pradėjom kiek greitėti ir pajutau, kad dar galiu ,,pridėti", ką ir padariau - taip finiše pasirodžiau 2-as. Iš karto užkabino dalyvio medalį, kiek atsigėriau arbatos ir nuėjau persirengti. Dar kiek pakalbėjęs su kitais dalyviais pora km prasibėgau lėtai ir prasidėjo apdovanojimai: taurės, diplomai ir kuklūs finansiniai prizai. Po to dar nukeliavom iki maniežo ir išsimaudę po dušu galėjome tęsti kelionę namo.
Apskritai varžybos gana kuklios, organizuojamos 45-ąjį kartą, tiesa pastaraisiais metias jaučiasi jų susitraukimas: mažėja dalyvių, amžiaus grupių, vis labiau koncentruojamasi į Senvagę - tiesa šiemet kitą variantą per paskutines minutes (nes Nevėžio vanduo kilo kone ant akių) sunkiai ir buvo galima rasti. Sezono pradžiai kaip geras kontrolinis bėgimas visai neblogas variantas, formaliai kaip ir viskas daroma neblogai, bet dalyvių vis mažėja ir mažėja, nors dar gerokai lenkia šalia esančio kito didmiesčio, Šiaulių, bėgimą, kuris savo masiškumu net kaimų bėgimams negali prilygti..