2017-01-30

Gyvybės ir mirties keliu 2017

Jau 26-ąjį kartą vykstantis tradicinis nevaržybinis bėgimas, kuriame iki šiol dar nebuvau dalyvavęs - dėl to pasitaikius progai nusprendžiau ištaisyti tai. Nors buvo ir kitų variantų - kitą dieną varžybos organizuotos Suginčiuose ir Klaipėdoje, bet taip dar besvarstant kur važiuoti netikėtai sulaukiau prabėgti už Lietuvos šaulių sąjungą Vilniuje. Patogiau, pigiau, o ir smalsumas nuvedė galų gale būtent šiuo keliu. Žiemą rimtai ne itin ruošiausi, o kontrolinei treniruotei visai geras variantas, be to ir pabėgti per asfaltą visai į naudą - mano gimtajame mieste kaip buvo pasnigę ir pašalę, taip pora savaičių niekas ir nevalė miesto gatvių...
Išvažiavom gana anksti - tradiciškai kai laukia tolima kelionė į Vilnių. Autobusas pilnas žmonių, bet pažįstamų vienetai - savotiškai nejauku, o ir atmosfera specifinė. Nuvykom tiesiai prie Antakalnio kapinių jau po 11 (startas 12.00), vadovai prisakė niekur nelipti, kol jie sugrįš. Na, galvoju, gal ką registruos, gal numerius paims ar pan., bet grįžę 11.25 (jau ir apšilimas kiek vėluoja) tiesiog pasakė, kad visi einam prie kapinių, į autobusą nebegrįšim, jis lauks prie finišo. Ne itin besigaudydami kas vyksta, dar nuėjom su šauliais prie starto teisėjų palapinių, pabandėm registruotis, bet sakė jau nebereikia, nes startinių apyrankių nebėra, o finiše dalyvių medalius vis tiek duos. Kadangi laiko jau visai mažai bebuvo likę dar kiek apšilom ir pradėjau ieškoti starto vietos. Pabaigoje rikiavosi kariuomenės būriai (kuopos, būriai ar kaip ten vadinasi jų vienetai), toliau tiesiog bėgikai, o aš į priekį nuėjau. Kalbamės sau su senais pažįstamais, kažkas užsiminė, kad su patranka startas bus duotas ir ši visai netikėtai driokstelėjo. Niekas nieko prieš tai nepasakė, net nemačiau, ar šalia buvo koks nors teisėjas - tiesiog pasileidom į trasą ir jau pirmame posūkyje vos prasilenkėm su mašinomis ir autobusais. Dar kiek pabėgom ir priekį išlindo policijos mašina - gerai, pamanėm, tuoj kelią padarys, bet klydom. Gana griežtai davė komandą visiems rikiuotis už jų niekam nelenkti, o patys sumažino greitį taip, kad vietomis vos ne pėsčiomis jau eiti reikėtų. Aišku kilo nepasitenkinimas tarp bėgikų, bet kurį laiką tampėmės paskui baltai žalią mašiną - pagreitėja kai kelias laisvas ir nėra sankryžų ar žiedų, o prieš juos pristabdo ir net sustoja. Galų gale daugiau laisvo kelio atsirado ir prasidėjo normalesnis bėgimas. Sulaukėm ir šios trasos ,,kalno žudiko" T. Narbuto gatvėjė ir dalyvių minia galutinai išsitempė. Nuo to kalno vienas ir parbėgau iki finišo, pora kartų pamesdamas iš akių priekyje bėgančiuosius, bet rasdamas kelią toliau.
Po finišo kiekvieno dalyvio laukė medalis, o aš iš karto pradėjau ieškoti mūsų autobuso. Bet pasirodė sunki užduotis ten jų aplinkui koks 50 ar daugiau buvo. Kiek pabėgiojau, dar spėjau arbatos ir bandelių paragauti, sulaukių kolegų ir netikėtai sutikom komandos vadovą, kuris paaiškino kur yra autobusas. Nubėgom iki jo, persirengėm ir laukėm šaulių grįžtančių, kurie dar ir foto sesiją darėsi ir dar kažkuo užsiėmė. Sulaukėm, kaip paskui ir dalyvių apyrankių ir medalių - ir pajudėjom namo.
Apskritai savotiškas chaosas visa kelionė - visai kitaip keliauti, kai žmonės su sportu ne itin ką bendro turi. O pats bėgimas su savotiška aura, gražus ir prasmingas, nors organizacine prasme minusų yra. Panašiai kaip ir Šiaulių bėgime oro uoste vykdoma išankstinė registracija, bet paskui ji niekam nereikalinga: nei numerių, nei kažkokios realios apskaitos kiek iš tikrųjų dalyvių, nes dalis užsiregistravusių neatvyksta, o ir be registracijos bėgti jokių problemų, ypač motyvacija dingos kai šiemet starte dalyviams apyrankių pritrūko. Starto procedūra irgi savotiškas rebusas - šūvis duodamas prie pačių kapinių matyt, o starto vieta visai kitoje vietoje, kur nieko nematai, nieko negirdi, kas ten vyksta. Šį kartą pasisekė, kad autobusas nuvažiavo į finišo vietą, nes jei pats būčiau važiavęs dar būtų reikėję atgal tuos pačius 9km prabėgti. Aišku didžiausia šio bėgimo nesąmonė - policijos darbas: pirmą kartą per bėgimą teko bėgti su tokiu tempo reguliavimu. Žinoma bėgimas nevaržybinis, prizų niekas už tai neduoda, bet kad trukdytų bėgti norimu tempu dar nėra pasitaikę per visus mano bėgiojimo metus. Bet šiaip gera bėgimo šventė: nemokama, simboliškai graži, dalyviams nemokami suvenyrai, arbata ir bandelės po finišo, spaudos ir valdžios atstovų dėmesys, galimybė pabėgioti po Vilniaus gatves. Tiesiog didelis masinis bėgimas gražia proga įveikti distanciją, nes rimčiau bėgti gali būti problematiška.

2017-01-15

Kauno kalėdinis bėgimas 2016

Jau 13-ą kartą Kaune organizuojamas bėgimas, tradiciškai savaitė iki Kalėdų. Bet šiemet jau bloga tradicija tapusiu reiškiniu vėl pasireiškė vilniečiai - perkėlė savo kalėdinį į tą patį savaitgalį, sudubliuodami bėgimus ir taip sumažindami pasirinkimo galimybes bėgikams bėgti abiejuose. Aišku buvo mėgėjų, kurie taip padarė ir šiemet, bet didžioji dalis turėjo rinktis: Kaunas ar Vilnius. Manasis buvo aiškus ,,į vienus vartus": Kaune ir tarpklubinė įskaita, ir arčiau, ir startinis mokestis mažesnis - visų varžybų dalyvavimo kaina įvertinus transporto sąnaudas ir startinį mokestį skyrėsi kone 3 kartus Kauno naudai.
Prieš varžybas susiplanavau kiek maždaug turėčiau prabėgti, įvertinus dabartinį pasiruošimą, bet atvažiavus į vietą iš karto visus planus teko pamiršti, pamačius trasą: kietas sumintas sniegas, vietomis kraštuose tik asfalto juostelės - tikra čiuožykla. Atsiėmėm numerius, padariau apšilimą, apsimoviau kiek gilesniu protektoriumi batus ir nuskubėjau į starto vietą, kuris šiemet vėl buvo nuleistas prie Nemuno. Ir jei anksčiau visi plačiai išsirikiuodavo, tai šį kartą tokią masę (kartu startavo ir 5,8 ir 11,6km dalyviai) suvarė po pripučiama arka, kad kiekvienas prabėgtų pro poros metrų pločio čipų kilimą. Natūralu, kad starto procedūra problematiška tapo automatiškai. Ir man pačiam ne itin pavyko - nusistūmiau į kokią 3 eilę. Dar kažką lyg ir aiškino varžybų organizatorius, bet mikrofonas ne itin veikė, tai ne kažką ir girdėjom. Taip pusiau netikėtai ir buvo duotas startas - nors ir netoli priekio buvau, bet labai jau lėtai startavom slidinėdami ir bandydami vienas per kitą kuo greičiau pajudėti. Dviračių takelis aiškiai tapo per siauras ir nemaža dalis iš jo išbėgo - realiai ar čia, ar ten sniegynai. Pasekiau ir aš tuo keliu, išsilaisvinau iš minios, nors ne kažką daug ir aplenkiau iki kalno, ant kurio viršūnės aštrus posūkis, vienintelė pabarstyta druska vieta ir kur labai vietoje kelio ženklas, į kurį kone visi įsikibdavo besisukdami. Dar kiek pabėgus dar vienas gana aštrus posūkis, į kurį sunkiai ,,įsipašiau". Apskritai kone kiekvienas posūkis kur dar neatitirpęs sniegas tokioje trasoje bent jau man sukeldavo nemažai rūpesčių - čia džiaugėsi tie, kurie turėjo batus su spygliukais ar bent jau ,,trailinius" batus. Sunku buvo suprasti kelintas bėgau, bet po truputį ,,įriausi" į priekį. Bet rato pabaigoje visiškas sniegas, tai vėl pabėgo pora varžovų. Bet žiūriu po kalno, posūkių vėl artėti šie pradėjo prie manęs - dar kiek pagreitinau tempą ir ,,pasigavau" iš pradžių vieną pagal aprangą sprendžiant orientacininką, o paskui ir dar vieną varžovą. Pavyko nubėgti kol dar buvo kiek asfalto lopinėlių ir paskui jau išsilaikyti per sniegą savo vietą. Pasirodo atbėgau 6-as, nors jau savo pirmoje veteranų grupėje 1-as.
Po finišo kiek pabėgiojau, atsiėmiau dalyvio paketą: stalinį kalendorių, skirtuką knygai, gana įdomų medalį ir leidimą apsiprausti Kauno baseine. Ėmėm laukti apdovanojimų, kurie neaiškiu grafiku turėjo vykti. Kai kurie jau ir savo dalyvių sertifikatus pasiėmė, o štai manasis, kaip ir keleto kitų kolegų dar negalėjo būti atspausdintas - iš finišo vis negaudavo duomenų, nors šalia parbėgęs kolega seniausiai jau turėjo savo sertifikatą. Dar nuėjau persirengti, jau kaip ir baigėsi apdovanojimai, o manųjų rezultatų teisėjai iš finišo teisėjų dar negavo, tik pasiūlė ten pasiaiškinti. Nuėjom, iš pradžių dar paburbėjo, kad falšstartą padarėm (būdami 3-ioje ar 4-oje eilėje...), bet greitai surado ir atitaisė. Vėl grįžtam prie apdovanojimų teisėjų - viskas jau aišku, dar atsiprašė už nesklandumus, dar buvo ką ir įteikti, nes vienas varžovas buvo vietoje, sukeitė taures ir medalius, o vienas taip ir neatėjo į apdovanojimus.
Apskritai varžybos paliko prisiminimų - ir dėl trasos, ir dėl pačios jų eigos, ir dėl įvykių po varžybų. Nemažas minusas šį kartą vėl čipai: ir starto koridorius sumažėjo kardinaliai, dėl ko didžiausios grūstys (tuo labiau kad kartu suleisti ir 5,8 ir 11,6km dalyviai), ir jų veikimas abejotinas - aš dar išsiaiškinau savo vietą ir laiką, bet gal dar buvo ir kitiems panašiai, tik šie ramiausiai iškeliavo namo?.. Jau gana tradicinis nepavyzdinis organizuotumas apdovanojimų metu. Bet pati trasa verta dėmesio, nenuobodi ir šiemet tikrai įsimenanti - sunku pamiršti tokią čiuožyklą, tuo labiau kad panašių atvejų ne itin ir buvo dar man per tiek laiko bėgiojant. Atrodo lyg ir nemažai minusų, bet varžybos paliko gerą įspūdį, tiksliau daug įspūdžių, o tai šiuo atveju matyt ir svarbiausia.

2017-01-13

Pakruojo dvaro takais 2016

Kaip ir kasmet Pakruojis kviečia pas save bėgikus - vienu metu ir klubinės įskaitos ir kitos taurės asmeninės įskaitos varžybos Pakruojo dvaro teritorijoje. Tiesą tą savaitgalį nusimatė net 4 bėgimai, bet ne itin gerai jaučiausi, todėl pasirinkau artimiausią geografiškai man, be to ir klubui šiokia tokia nauda iš mano taškų.
Tradiciškai individualios bėgimo taurės etapuose startinis mokestis (tiksliau mokestis patiems taurės organizatoriams už čipus) 5 eurai, registracija išankstinė. Tvarkingai atsiėmėm numerius ir pradėjom ruoštis startui.
Oras kaip rudeniui visai geras, jei ne stiprus vėjas laukuose kitoje dvaro teritorijos pusėje. Savijauta šiaip sau - lyg ir gerai, bet kažkas ne taip. Pati trasa pastaruoju metu nebesikeičia ir ne itin man paranki: vos ne krosas, parko takeliai, vieškeliai, praktiškai vien lygumos.
Startas ir pasileidom į priekį. Savijauta kaip ir visai nieko - po pirmo rato dar ir pridėjau kiek besivydamas pabėgusius lyderius. Bet po antrojo visai dingo noras bėgti, kovoti, tiesiog visiškas tinginys apėmė - tikriausiai atsiliepė poilsio ir miego trūkumas, nuovargis ir ne itin geras pasiruošimas. Aplenkė vienas varžovas, paskui kitas - taip ir neprisiverčiau ,,užsikabinti" su tokia nuostata, kad vos ne ,,treniruotės atvažiavau padaryti" ir nėra ko per daug vargintis. Tik paskutiniajame kilometre prisivijus dar vienam varžovui ,,užsikabinau" ir ramiai kartu finišavom, dar prieš tai kiek persimetę keliais žodžiais. Vėl už prizininkų borto Pakruojyje ir tiesiu taikymu, nelaukdamas apdovanojimų galėjau keliauti namo, nepasinaudojęs siūloma pirtimi miestelio sporto centre.
Apskritai varžybos tradiciškai kukliai organizuojamos, bet šiemet ištaisytos pernykštės bėdos, kai po varžybų vandens sausra, o trasoje žirgai - šių sunku išvengti, kaip ir eilinių žmonių, kurie atvažiuoja į dvarą pramoginiais - edukaciniais tikslais. Sunku ką daug ir parašyti, kai čia bėgu ne pirmą kartą ir nieko naujo nebematau - tiesiog tvarkingos, kuklios, su savita aura varžybos.